Kai fortūna nusišypso…

שלום (shalóm)

Nuotykiai tęsiasi…

Prisimenat Mayą, vakarykštę pažintį galerijoje? Suintrigavau vakar? Labai norėjo mus pasikviesti į savo šiandien rengiamą vakarėlį, bet rytas už vakarą protingesnis ir ryte nusprendėm, kad mus spaudžia laikas ir reikia palikti Tel Avivą… ir kuo greičiau! Rakteliai rankose, kelias NR. 2 – galutinis tikslas Akko.

Keliai ir ženklai tikrai aiškūs, nes buvau prigąsdinta, kad žemėlapiai dažnai nelabai padeda, o žmonės rodo į skirtingas puses. Žinoma, papuolė atvejų, kai akligatvis, o aplink tik jų kableliai su rodyklėmis, bet nėra padėties be išimties, t.y. išeities…

Pirma stotelė – Cezarėja. Taip dar vieni griuvėsiai, taip nemažai turistų, bet man patiko, plotas toks didelis, kad norint padaryti nuotrauką, tikrai nereikia laukti, kol kas dings tau iš kadro, o vietomis tikrai pavyksta įsivaizduoti, kaip visas uostas atrodė 20 m.pr.Kr.  Atrodo, jog tai buvo ne tik uostas, bet visas pramogų centras – uostas, hipodromas, amfiteatrai, vonios… Atrodo Herodas dovanodamas Cezarėją Augustui Cezariui žinojo, ką daro. Nustebino vietomis neįtikėtinai gerai išsilaikę grindiniai ir jų mozaikos – jie nuostabūs, kaip jūros spalva ir temperatūra. Nesakau, kad oras, nes lietus mus gaivina – nuo ypač stipraus iki ignoruojamo. Judam toliau…

Haifa. Pirmas įspūdis sužavi. Haifa trečias pagal dydį Izraelio miestas, išsidėstęs Karmelio kalno papėdėje ir ant jo. Sako, kuo aukščiau, tuo daugiau pramogų ir tuo brangesnis nekilnojamas turtas. Galvoju, kad jei tai tik dėl vaizdo į jūrą, tai jūra matoma iš turbūt bet kurios kalno vietos… Kadangi pamatyti nuostabius Haifos turtus – nacionalinius parkus ir sodus reikia nemažai laiko, o jo mes neturime, nusprendžiame pamatyti – Bahaj sodus. Narstydami gatves, Bahaj grožis netikėtai išdygsta prieš mus vienoje sankryžoje pakėlus galvas. Sužinome, kad negalėsime vaikščioti po tuos nuostabius sodus – galime įėjus, nueiti tik iki “vat to fontanėlio, bet negalima liesti vandens”. O palipus į kitą “lygmenį” dar ir įspėjo laužyta kalba juodukas “nikuryt, nipit, nižrat i nižrat živačku”. Lygmenys. Į Bahai sodus yra trys skirtingi įėjimai, kuriuos skiria 1000 ir 1 laiptelis ir apžiūrėti galima tik labai mažus sodo lopinėlius. Nežinau, iš tikrųjų, kiek tų laiptelių, bet į antrą lygmenį skaičių pametėm belipdami – pasuki į dešinę, į kairę – užverti galvą, laiptelių pabaigos nesimato ir vėl lipi… ir lipi skerstgatviais tarp namų, keletą kartų klausi kelio, vaikų spiečius lydi… jokių ženklų. Bahai sodai įspūdingi – pats viršutinis – atsiverianti panorama. Bet su tais sodais jaučiausi, lyg vaiką būtų atvežę į zoologijos sodą, parodę per mašinos langą ir leidę nueiti tik iki kasų, per tvorą pažiūrėti, bet toliau negalima.

Pasivažinėję po centrinį Karmel nusprendžiam judėti toliau, nes jau 5 ir beveik sutemę…

Tik nusukus į Akko keistas garsas sumišo su nemaloniais kvapais – supratom, kad tai sklinda iš mūsų mašinos. Sprogo padanga! “Moki keisti padangą? O tu?” Susisiekiam su AVIS. Liepia važiuoti į Akko. Degalinėje rymom – laukiam avies nuosprendžio… Nepatikėjom savom akim, kai į degalinę įriedėjo tralas su nauja mašina (kurios nuomuojant prašėm, bet būtų tekę gerokai primokėti)! AVIS, Jūs turit dar vienus lojalius klientus!

Tikim, kad fortūna vėl su mumis.

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s