Raudos, flirtai ir uždaryti vartai

Švedė? vokietė?…olandė?

Daktarė?

Spėjamos tautybės nenustebino, nes jau pradeda kartotis keičiantis šalims, bet kodėl visiems atrodo, kad aš daktarė, nežinau. Bet čia tik tarp kitko ir … apie viską nuo pradžių.

Vakar per (gerą) nesusipratimą gavus suite kambarį dvigubai pigiau, miegojau kaip princesė ant žirnio – vis kažkas buvo negerai. Bet anksti kilęs nesigailėsi, sako liaudies išmintis. 6 val. ryto išsiviriau nemėgstamos juodos arbatos, prisistumiau fotelį prie lango per visą sieną ir iš 10 aukšto stebėjau kylančią saulę. Ach… gyvenimėli gyvenimėli, kada tu pablogėsi?

Kulniuoju link vienų iš vartų – Jaffa, kad patekti į senąjį miestą. O šilta, o gera, o saulė šviečia ir viskas apskritai taip teigiama. Sugalvoju šiek tiek išsukti iš kelio. Kylu liftu – durys atsiveria į Mamilla bulvarą su parduotuvėmis. Atsidarinėja parduotuvės ir kavinės – pakvimpa kava, visi aplink sveikinasi ir šypsosi, groja muzika – lydi visus skubančius į darbą. Taip gera, kad verkt norisi – aš ir norėčiau taip eiti į darbą.

 

Praeinu Jaffa vartus. Užsuku į turizmo informacinį centrą pasiimti detalesnio senamiesčio žemėlapio. Pastebiu skelbimą, kad 10.30 organizuojamas nemokamas turas po senamiestį. Turiu visą valandą – pasitampysiu aplink. Nepažiūrėjau į žemėlapį, ėjau kur akys veda. O atvedė (kaip vėliau paaiškejo) į musulmonų kvartaliuką. Hiiii… shaloooom, what is your name, where are you from – kaip įrašas skamba prie kiekvieno atsidariusio kiosko. Gal aš eisiu, kur daugiau žmonių…

Pirmą kartą gidai pešasi ne dėl to, kuris pasiūlys turistui geresnę kainą, o geresnę nemokamą eksursiją. Kelis kartus paklausiu, ar tikrai nemokamas turas, nes visą gyvenimą buvo kalama, kad niekas nieko nemokamai neduoda. Buvau patikinta, kad TIKRAI. O šventas naivume! Jau antroj stotelėj, lyg tarp kitko, “paverkė” apie gidų sunkią dalį ir patvirtino, kad turas nemokamas, BET jei jums gidas patiks galėsit susimokėt, jei ne, tai ne. Žydeliai…

Nerealiai skamba pati idėja, kad miestas buvo “išskaptuotas kalne”, o keičiantis amžiams – griaunant, statant, lyginant ir vėl statant išiko tik vienas reikalavimas, kad viskas būtų statoma tik iš akmens.

Pradėjome nuo armėnų kvartalo. Gidas pakankamai išsamiai pasakojo, net gi šiek tiek nuobodžiai, bet galbūt tik man taip pasirodė, nes didelės religijos ir istorijos spragos visoj šitoj – užkariavo, nugriovė, perėmė, perstatė pagardinant skaičių ir metų prieskoniais mišrainėj išlindo ir neleido susikaupti. Slampinėt ir tyrinėt kampelius savarankiškai darosi įdomiau ir bijau, kad pamesiu savo grupę… Beje, o žinojot, kad kiekvienas save gerbiantis armėnas gyvenime turi bent vieną kartą apsilankyti Jeruzalej, o armenų kunigo galvos apdangalas yra Altajaus kalno (-ų) formos?

Judame žydų kvartalu. Be datų kratinio sužinau, kaip atskirti senus pastatus nuo naujų, kodėl žydų kvartale daugiau atvirų archeologinių kasinėjimų. O jų daugiau dėl to, kad atseit dedant pamatus reikėjo kasti žemę ir buvo atrandami vis nauji seni sluoksniai ir juos norėta išsaugoti. Klausiu, ar tai reiškia, kad kiti kvartalai gali būti pastatyti ant senųjų miestų po žeme? “Žinoma”,- net nesumirksi gidas. Leidžiamės laiptais ir atsiveria švenčiausios visoje Jeruzalėje vietos vaizdas – Raudų siena (Vakarinė siena).

Gidas duoda 10 minučių “apsižiūrėti, pasifotografuoti”. Kaip vėliau sužinojau iš vieno armėnų prekeivio, pirmadienis geriausia savaitės diena lankyti Raudų sieną, nes vyksta Bar Mitzvahs, kai berniukas, sulaukęs 13 metų, “įšventinamas į vyrus” ir turi lygias teises su suaugusiais. Vyrai meldžiasi, o moterys, persisvėrę per sieną žiūri į vyrus (mat moterys meldžiasi atskirai). Šiandien jos sukasi aplink su pintinėmis saldainių, kuriuos  per tvorą mėto į savo baltai išpuoštus berniukus, fotografuoja juos. Aplink gan daug triukšmo, nes ateinanti prie sienos šeima dainuoja, džiaugiasi ir kelia nemažai triukšmo.

 

Aš irgi viską ir už visus surašau į ilgą traktatą, susuku į semkę – priglaudžiu savo delną prie sienos, užsimerkiu (nes taip daro visi, juokauju, dar paburbu ir aš), įgrūdu į tą vakuumą sienoj geriausius linkėjimus.

 

Pažiūriu į laikrodį – praėjo pusė valandos; žinoma, kad manęs niekas nelauks, juk traukinys… besimeldžiančių nelaukia. Bet kažkaip neskauda dėl to.

Prisijungia bendrakelevis, tai jau galima sukti ir į musulmonų kvartalą. Sužinom, kad į Šventyklos kalno kompleksą niekas mūsų neįleis, nes šiandien prasidėjo didelė šventė pas musulmonus – Eid-al-Adha Mubarak – viena svarbiausių islamo švenčių, paminėti Abrahamo pasiryžimą paaukoti savo sūnų Ismaelį kaip paklusnumą Dievui. Taip mums buvo kelias užkirstas ir bandant praeiti Lion’s (liūto) vartus – “tik musulmonams”,- griežtas karininkas. Bandau šypsotis kvaila šypsena a la “atleiskit kvailiems turistams, mes nieko nežinom ir nesuprantam”.

Prieinam Herodo vartus, atrodo, niekas nestabdo, apsauginis šneka mobiliu, bet jau bijom eiti – laukiam, kol pabaigs šnekėt. Sako galit eiti, tik neikit į kiemelius – pas mus šiandien šventė.

Neriam atgal, pereinam via Dolorosa (“Kryžiaus kelią”), uždedam ranką, kur Kristus manoma suklupdamas prisilaikė (aišku, nutaisome ypač linksmą veido išraišką!)

…paskutinius kantrybės lašus derantis paliekam pas musulmonus turguj.

Viešbučio Labanaktukas pasibeldė į duris palinkėti labos nakties. Ramių blusų ir Jums!

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s