Valentinas, bebras ir žuvėdros

14 vasario.

Dienos plano aptarimas prie pusryčių stalo ir vedinos nežinia, ar sąžinės, ar kažko kito, Rūta su Vita nusprendžia dar kartą aplankyti Vatikaną ir Šv.Petro baziliką. Kadangi Indrė entuziazmu netrykšta, o ir aš turiu tam numačius visą dieną, kitas dalykas, kuris mus domina – turgeliai. Kadangi kojos šiandien atsisako, kompanionės kategoriškai atsisako eiti – važiuosime Metro!

Abejose knygose, kurias turime apie Romą, rekomenduojami Campo dei Fiori bei Mercato delle Stampe. Benardydamos gatvelėmis ir begaudydamos kadrus, surandame pirmąjį, kuris pasirodė autentiškesnis (atrodo ir vietiniai čia apsipirkinėja) – nuo daržovių, makaronų iki indų. Patiko…

Antrasis – fotografijos ir grafikos darbai – Indrė perka lauktuves.

Kadangi skrandžiai jau reikalauja aukos, o Campo dei Fiori tik paskatina pilvo orkestrus, neriam į skerstgavius – į maisto paieškas. Šiandien pasinaudosim proga, kad šviečia saulė ir valgysim ant upės kranto. Užsukam į maisto parduotuvę – marinuotos alyvuogės ir artišokai, parmos kumpis, parmezano ir batono, kad sprangiau būtų ir… tetrapaką vyno. Bandau įtikinti Indrę, kad ne visi tokio blogo skonio kaip jų pakuotės (o etiketė No.1 in Italy irgi nieko blogo nežada). Kaip vėliau paaiškėja – nuosprendis “kompotėlis” lengvai apsvaigina ir “namo” einam su dainele lūpose.

Saulė lengvai ima skruostus, drabužėliai krenta, o aplink visas zoologijos sodas: nendrėse deginasi bebras, romantiškai plaukioja ančių porelė, į medžioklę išsiruošęs naras ir… žuvėdros. O Dieve! Jos vis arčiau ir arčiau, o Indrė dar sugalvoja jas pamaitinti. “Tu gal juokauji?!!” – šaukiu aš. Toliau pokalbis vyksta maždaug taip:

– Ko tu tų žuvėdrų taip bijai? Ką jos tau padarė?

– O ko tu taip bijai skristi lėktuvais? Ar buvai kada nukritus?

Vynelis lengvai svaigina ir šiek tiek prarandam laiko nuovoką. Jau netoli namų – prisivejam merginas. Šiandien vakarieniausim su Rūtos draugėm, ką tik atvykusiom į Romą. Žinom tobulą vietą!

Turime šiek tiek laiko – kaip tik desertui ir ankstyvam aperityvui (o kaipgi?). Visos vietos pavalgyti kaip loterija – vieniems pasiseka labiau, kitiems – ne taip, bet prosecco – visada gerai.

Su griausmu įpuolam į vakarykštį restoraną – su shot‘ų padėkliuku prisistato barmenas, plakęs kokteilius vakar (atrodo laimingas mus matydamas), ir padavėjas, aptarnavęs šalia staliuką vakar (sako Oh, my God!). MMmmm…

Šnekos liejasi, dalinami patarimai lyg Romoje jau būtume kokį mėnesį. Mano jūros gėrybių spaghetti pritraukia blyksčių pliūpsnį, net tų, kurios kategoriškai atsisako paragauti (o aš tik dabar susisgrimbu, kad turbūt būsiu vienintelė nepadariusi kadro).

Dainuojam namo…

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s