Sicilija I

15 vasario.

Ankstyvas rytas – šiandien skrendame į Siciliją.

O, pasirodo turiu galvą! Susitinkame “ant kampo” su likimo draugėmis ir traukiam link Termini. Autobusas į Fiumicino aerouostą, 50 min skrydis – tik bakst ir viskas. Išlipant pasidedu pirštines ir knygą ant savo sėdynės, kol išsiimsiu bagažą. Atsisuku – nėra – kaaaaaip tai? Kažkoks vyras kažką itališkai mojuoja, aš jam lietuviškai aiškinu, kad nieko nesupantu. Lipu į autobusą, kai prie manęs prieina arabiškų bruožų pagyvenęs vyras ir aiškina, kad kažkoks vyras paėmė mano “nuosavybes”. OOOOoooo šitas “arabas” tikrai turėjo pamatyti,- aiškinu draugėms – nes nuo manęs akių nenuleido visos kelionės autobusu metu Romoj!

Dar viliuosi pamatyti “vyrą” su pirštinėm ir knyga – gaila, abejos dovanotos! “Arabas” pirštu į vairuotojus, vairuotojai “book, book” ir rodo į autobuso galą, lipu į autobusą, linuoguoja galvą “no”. Matau atvažiuoja “vyras” su švyturėliais ir mano knyga beigi pirštinėmis. AČIŪŪŪ!

Pakrizenam iš lengvo nuotykio, pasijaučiu svarbia(?). Traukiam ieškoti savo automobilio. Sužinom, kad reikės 1500 EUR deposito (įšaldys) – lengva panika. Pasiskaičiuojame finansus – ok, pasirinkimo kito kaip ir nėra (aiškinimai, kad susirašinėjant buvo tvirtinama, kad užstato tikrai nereikia, beprasmiai) – mums baksnojama pirštu į patvirtinimo lapus, kad ten sakoma, jog reikės. Taip bandymas sutaupyti ant depozito baigiasi turbūt didžiausiu depozitu iš visų potencialių nuomotojų, o kelio atgal ir nėra, nes nuoma už visas dienas jau sumokėta.

Vėl nuotykiai su depozitais! Antrą kartą aiškinimai, kad nereikia depozito, baigiasi liūdnai. Taip kad, brangiosios ir brangieji, depozitas būtinas VISADA! Dydis skiriasi, bet reikės visada. Vienintelė išimtis, kurią pamenu, buvo Londone, kai pasakius, kad mes neturime 900 svarų depozitui, pasiūlė papildomą draudimą už 78 svarus (kuriuos po kelionės grąžino).

Kaip bonusą (vėliau smarkiai svarstysim ar jau taip čia ir pasisekė) gavom didesnį automobilį CITOROEN C4 Picasso. Susipakuojame, sužymime ir nufotografuojame įbrėžimus, įlenktą slenkstį (oj bus liūdna ruseliam, vairavusiems prieš mus – radau čekį po sėdyne iš Maskvos, prielaida…). Tai gal judam jau…

Stresas ir panika kaip reikės vairuoti Sicilijoj (kurie nedings turbūt visos kelionės metu). Pirmas išbandymas – tik išvažiavus iš punkto – žiedas žiede – nematę? O mes jau ir važiavę!

Kad sutvirtinti vairavimo įgūdžius, važiuojame per Palermo prieigas. Padarom išvadą, kad lietuviai ypatingai susinervinę (kaip ir ypatingai susižavėję) mėgsta išsireikšti stipriais rusiškais žodžiais.

Kol pasiekiam Cefalu suprantame, kad:

  • posūkiai visiškai nereikalingi;
  • jei reikia sukti (persirykiuoti) – žiūri savęs, o ne kitų;
  • juostos žieduose nereikalingos (jų čia dažniausiai paprasčiausiai nėra!)

Pirma nakvynė Mesinoj (nei daug nei mažai 250 km), pakeliui sustojant Cefalu. Pirma, ką pastebim – daug tunelių ir citrinų giraičių, o antra – seni ir apleisti namai (pasvajojame, kad neblogai būtų turėti tokių vasaros rezidencijų) ir viskas atrodo kaip kolektyviniai sodai (tik su citrinų giraitėmis).

Cefalu. Pajūrio miestelis, gyvenantis savo geriausias dienas sezono metu. Ir tai akivaizdu, nes mūsų ketvertas tikrai traukė dėmesį – visi žiūrėjo, šypsojosi, kai kurie net sveikinosi.

Miestelis tikrai gražus savo siauromis gatvelėmis ir pajūriu – norėčiau pamatyti Cefalu vasarą. Žvaigždute pažymėtas objektas – Normandų duomo (katedra), statyta XII a. ir turėjusi tarnauti kaip pagrindinis Sicilijos religijos centras. Nors juo niekada netapo, bet žiūrint galvoju, jei dabar taip didingai atrodo, kaip tai turėjo atrodyti to meto žmogaus akimis? Tuo pačiu tas grožis kažkos kraupokas ir gūdus. Tendencija, kuri bus pastebima ir vėliau X – XII a. katedrose ir bažnyčiose – ne marmuras, o akmuo, lubos – ne mozaikos ar freskos, o medinės sijos, o religiniai vaizdai primena rusiškas ikonas…

Ilgai neužsibūnam, nes dar laukia kelias iki Mesinos. Sutemo, o mes vis dar važiuojame. Džiaugiamės, kad turime GPS, nes išsukus iš greitkelio darosi tikrai painu – dažnai vaizduojamas pagrindinis kelias GPS, realybėje, mūsų akimis žiūrint, paprasčiausias šunkelis.

Važiuojant link Mesinos atsiveria nuostabūs naktiniai panoraminiai vaizdai, bet mums pirmiausia reikia susirasti viešbutį. Miestas baigiasi ir pradedame kilti į kalną ir… nejuokais kilti! Neapšviesti serpantinai naktį užgesina ir šypsenas ant veidų ir sukelia lengvą prakaitavimą. Matom ant kalno viršūnės gražiai apšviestą pastatą (kadangi nei viena nežinom, kaip atrodo mūsų viešbutis), kažkodėl nusprendžiam, kad tai mūsų viešbutis ir tai šiek tiek palengvina kančias ir į kalną kylam kaip į Biliūno “Lamės žiburį”.

Keli kilometrai GPS šiek tiek užtrunka. Pradedam leistis nuo kalno… Dabar jau keikiam GPS, nes iki viešbučio turbūt vedė tiesiausiu keliu per kalną. Viešbutį randam pramoniniam rajonėly. Paliekam Vitą lovoj (dar viena pakirsta liepa) ir leidžiamės į maisto paieškas… Paeinam  20 min ir suprantam, kad arba miegosim tuščiais skrandžiais, arba grįžtam ir sėdam į mašiną. Tuščias skrandis – ne variantas.

Supermercato užsidaro 8.30 (dabar 9.00). Stojam kebabinėj. Taip smarkiai savęs Italijoj išduoti negaliu – imu picos gabaliuką. Ir nyram į miegą su pažadu, kad jei rytoj pusryčiams bufetas – jiems galas!

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s