Sicilija II

16 vasario.

Šios dienos planas – Savoca, Taormina, Etna ir nakvynė Sirakūzuose.

Išdegustuojam saldumynus pusryčių bufete (tipiški italų pusryčiai – espresso ir saldi bandelė) ir atgal į karietą.

Pakeliui į Savocą stojame viename iš miestelių, kurių pavadinimų net nefiksuojame – tai bus vienintelis kartas, kai liečiame jūros vandenį Sicilijoj.

Savoca. Nerealaus grožio miestelis, kuris dar garsesnis ne savo grožiu, o “Krikštatėvio” filmavimo aikštele.

Kelias serpantinais į miestelį, esantį ant kalno, vėl sukelia lengvą prakaitavimą. Kadangi žinojom, ką galima pamatyti Savocoj, tik įvažiavus į miestelį stojam informaciniam centre susižinoti kaip viską susirasti. Duoda atskirą bukletą (!) apie filmus, suktus čia ir kaip susirast juos (pasirodo čia jų ne vienas!).

Pradedam judėti ankštomis gatvelėmis (mašina!) į viršų – miestelio senamiestį (centrą). Važiuojame metro siaurumo (kaip mums atrodo) gatvelėmis ir meldžiamės, kad tik niekas neatvažiuotų iš priekio. Ženklas “vienpusis eismas” kaip išganymas, nes kai kurių posūkių iš pirmo karto net “neišimam”. Kai akmenimis grįstas senamiesčio kelias baigiasi ir suabejojam, ar beieškodamos “kažko” nebūsim jau pravažiavę to “centro” (kaip vėliau paaiškės, viską, ko ieškojom, iš streso nenubraukti mašinos šonų, pražiopsojom). Jau pradedam gąsdintis, kad sulaužysim mašiną, todėl stojam  apžvalgos aikštelėj vidury niekur, fotografuojamės. Aš fotografuoju vietinius, radiacijos gavusius, krapus (aut. past. pankolius. “O gal čia ne jie?”), kurių dydžiais ir kiekiais gamtoj negaliu atsistebėti.

Reikia suktis atgal ir “kažkaip” pasiekti miestelio centrą ir eiti visur pėsčiomis (supratimas ateina su laiku). Patarimas: tik taip ir darykit! Sutaupysit marias laiko + daugiau pamatysit.

Geriam espresso Vitelli Bar’e, kuriame buvo filmuotas “Krikštatėvis”. Dabar ten dar ir muziejus – sienos (vietoj tapetų) išklijuotos vietinių laikraščių iškarpomis su filmavimo aikštelės iškarpomis ir fotografijomis su savininkais bei vietiniais. Sako, moteriškaitė iš filmo  vis dar dirba šitam bare, bet gal jums labiau pasiseks…

Pasisekė, kad radom ir bažnyčią St Lucia, kurioje Maiklas vedė savo tragiškos lemties italę…

Taormina. Dar ilgai nesuprantam, kad jau į ją įvažiavom… Kylam, kylam ir vis dar kylam į kalną… Pagaliau patikim, kad jau Taorminoj, bet niekaip nerandam, kur pasistatyti mašiną, todėl… toliau kylam.

Suprantam  (nelabai) parkingo subtilumus:

  • pasirodo (daugelyje kitų miestų ši tendencija pastebima t.p.) galima parkuoti dviem eilėmis (lygiagrečiai). Kaip išvažiuoti “užparkuotam” – “užparkuotojo” reikalas.
  •  ženklas (nurodytas žemiau) nieko nereiškia. Bet mes nerizikuojame ir laikomės taisyklių, nes apetitas nuotykiams kol kas patenkintas.

  • bandom išsiaiškinti, ką reiškia juostos mėlyna, geltona ir žalia. Bandau domėtis grįžus, bet informacijos ne daugiausiai. Šiek tiek įžvalgos apie vairavimą Italijoj čia Prajuokino frazė, kad italai nėra dideli fanai “paišymo” ant kelių – principas paprastas – kuo storesnė linija, tuo rimtesnis įspėjimas sustoti, o prie plonų stoja tik skyst*****

Kažkuri nuskaitė, kad verta pamatyti Castelmola, bet turbūt nepaskaitė, kad čia pusė dienos išvyka ir tai miestas ant kalno. Vienas iš būdų ten patekti – pėsčiomis iš miesto pėsčiųjų takais. Prisiparkuojame tuščioje aikštelėje ir pradedam kopti į neaišku ką… Kelionė baigiasi bene po 20  min, nes finalas vis dar labai aukštai, o ėjimas į geroką įkalnę, o tikslas neaiškus… Atgal!

Grįžtam į centrą. Karabinierus susitabdo mus ant posūkio (man atrodo jis mus jau užfiksavo kylant į kalną) ir pasiklausęs, ar parkingo ieškom, nukreipia mus atitinkama kryptim.

Skrandžiai urzgia – reikia ieškoti kokios nors “valgyklos”. Žvelgiam pro langą – sėdi kelios italų poros, “turėtų būti neblogai,” – nusprendžiam (atseit tai rodiklis). Sako: “prego, sėskitės”. Atsiverčiam meniu, o ten vien žvaigždutės* Žvaigždutės prie patiekalų Italijoje reiškia, kad patiekalams ruošti buvo naudojami šaldyti produktai.

Prieš šešerius metus, po ilgų teisminių ginčų, Italijoje visos maitinimo įstaigos savo meniu pradėjo žymėti, kuriems patiekalams ruošti yra naudojami šaldyti produktai. Todėl nei vienas save gerbiantis restoranas nepatieks šaldytos žuvies. Būtent po incidento su žuvimi atsirado praktika žymėti šaldytus produktus, tačiau jokių naujų įstatymų dėl to šalyje priimta nebuvo. Apie incidentą pasiskaityti galite čia

Allora (it. taigi), besimėgaujant vynu stebim kaip barmenas/padavėjas už baro/prekystalio sukasi vienas – aptarnauja tiek užsukusius kavos, tiek tokius kaip mes. Svarstom, kaip jis sukasi piko metu… Lengvą šypsenėlę sukelia azijiečių porelė (atsiprašau, už pavadinimą, bet aš jų neskiriu, o kitas pavadinimas turbūt dar sultingiau nuskambėtų), kuri sau galvos dėl mandagumų kaip mes nesuka, o tiesiog pravėrę įstaigos duris sušunka “Pizza!”

Turiu pripažinti, kad nors ir “su žvaigždutėm”, tai buvo vieni skanesnių pietų lyginant su prieš tai apturėta patirtimi. Vėlgi – niekada nežinai…

Taormina – vienas iš kurortinių miestelių ir visų buvo įvardijamas kaip vienas gražiausių ir būtinų aplankyti vietų. Turiu pripažinti, kad man WOW efekto nesukėlė.  Kažkaip veikiama visų patarėjų įsivaizduojamo spaudimo, jaučiu poreikį pasiteisinti. Manau, akys iki atvykstant į Taorminą apsiprato su gražiais vaizdais ir žodis “gražu” su kiekviena diena įgauna naują prasmę. Kita vertus, neneigiu, atsiveriančios panoramos ir miestas tikrai gražus, galbūt pritrūko laiko… Manau, kiekvienas keliaudamas po Siciliją suras savo “numylėtinį” – aš savo taip pat radau…

Prieš paliekant Taorminą nusprendžiam pamatyti nors vieną objektą, pažymėtą žvaigždute (ne per daug čia tų žvaigždučių šitoje kelionėje?) – antrą pagal senumą graikų teatrą Sicilijoj (III pr. Kr.). 8 eur įėjimas (bilietai Italijoje retai kada siekia daugiau nei 10 eur) Gražu ir įdomu, bet 8 eur tikrai neverta, nes be teatro daugiau nelabai kažkas… Pasinaudojam bent tualetu už 8 eur. Prunkšdamos einam link mašinos – ieškosim Etnos.

Dedam miestely Etnos papėdėje ant navigacijos (beje, neapsigaukit yra Enna miestelis Sicilijos viduryje) ir ieškosim ženklų pakeliui. Ant GPS rodo nedaug, bet vėlgi…

Po truputį pradeda temti ir suprantam, kad Etna slysta iš rankų… kad nors papėdę pamatyti… Ženklai (užpurkšti ETNA ☛) veda į viršūnę – ryšys po truputį dingsta, ženklai taip pat, temperatūra mažėja, tamsėja, sniego daugėja, pradeda snigti. Prasideda svarstymai suktis atgal. Apsižiūrime, kad registracija viešbuty iki 8 vakaro, mums dar virš 200 km, o jau 18 val.  Sukamės… Kitą kartą.

Sirakūzai. Casa Mia B&B (Piccolo Hotel) – išsipildžiusi svajonė. Visą kelionę svajojom apie viešbutį pas babanią. Kaip pas močiutę! O diedelis, priėmęs toks mielas, kad Indrė pradeda grąsinti jį išsivežti lagamine.

Išeinam prasieiti ir pavakrieniauti. Vaikščiojant nerealaus grožio gatvelėmis, norėjosi išsitraukti lapelį ir susirašyti visas vietas, kur rytoj norėsiu užeiti, kad tik nepamirščiau!

Paieškos šiek tiek užtruko, nes Indrė alergiška žuviai (kvapui atrodo irgi), o Sirakūzai populiarėja jūros gėrybių restoranais ir patiekalais. Per pusvalandį praeiname du Michelino rekomenduojamus restoranus!

Randam iš gatvės nieko neišsiskiriančią vietą – labai skanu! Ir tas vynas visur toks juokingas! Indrė, sako, kažkaip naujoviškai net juoktis išmoko.

Šiandien aš radau savo numylėtinį. Labanktis!

 

 

 

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s