17 vasario.
Rytas Sirakūzuose saulėtas – pagaliau saulė tokia, kokios aš laukiau Sicilijoj – ne daug, tik kokį +15C.
Sukramtom savo saldųjį pusrytį ir leidžiamės į Sirakūzų apžvalgą. Kaip visada susižiūrime, ką galima pamatyti, o išėję pasileidžiam į visas puses. Aš noriu užeiti į vieną (o po to į kitą ir dar kitą) parduotuvę (jos nerealios!). Iš vienos mane ištempia. Rūtos brolis liepia būtinai paragauti Arancini (ryžių kamuoliukas su mėsos, sūrio arba daržovių įdaru). Kol Rūta su Vita ragauja arancini, kuris joms pasitaikė labai keistos formos ir (bent jau man) labai priminė Kijevo kotletą, o Indrė gaudo kadrus, aš naudodamasi proga greitai bėgu atgal į keletą parduotuvių. TAMI – būčiau išnešus turbūt viską.
Aplankom katedrą, kuri savo detalėmis labai priminė Cefalu katedrą, uostą, išvaikščiojam senamiesčio skerstgatvius. Nusprendę, kad bendrą vaizdą susidarėm, pajudam link Agrigento – trečios nakvynės vietos.
Judėjimas be tikslo – aplankom Noto ir Modica miestelius, kuriuos sieja vienas įvykis – XVIII a. buvo atstatyti iš naujo, nes buvo nušluoti nuo žemės paviršiaus žemės drebėjimo 1693 metais.
Noto miestelis buvo pastatytas Baroko stiliumi naudojant vietinį tufo akmenį (kalkakmenį), kuris nuo saulės pakeitė spalvą į medaus geltoną spalvą, ir yra įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašus.
Modica irgi panašių atspalvių miestelis taip pat garsėjantis šokolado gamyba.
Kadangi iki Agrigento dar gabaliukas kelio, leidžiamės į greitkelį ir minam akceleratorių. Skambinam į viešbutį, kad atvyksim vėlai.
Navigacija pati sugalvoja viešbučio adresą ir atveda mus į Agrigento centrą (kaip vėliau paaiškės arabų kvartalą). Indrė aplėkia aplinkines gatveles ir neranda nei vienos net panašiai skambančios. Dar kartą nustatom savo GPS… Kaip vėliau paaiškėja, naktį pamatom visus būtinus pamatyti Agrigento objektus (dėl šios priežasties nuotraukų nėra).
Atvykus į viešbutį susidaro įspūdis, kad mes jame vienintelės. Mus priėmęs “registratorius” įteikia žemėlapius, pasakoja, ką galima pamatyti. Teiraujasi, ar pageidaujame vakarienės – neatsisakysim.
Nesijaučiu alkana, bet stiklo ko nors stipresnio neatsisakysiu. Nuo kada aš geriu tokius stiprius gėrimus? Pasijuokiam (šį kartą ne vynas juokingas), kaip mes turėtumėm atrodyti jo akimis (ne paslaptis, kad mes italams atrodom jaunesnės nei esam), kai atvažiuoja kažkokios piemenės, prie baro pradeda žongliruoti terminais su palyginimais (ir atrodo, kad visai ne pro šalį!) Aš čia labai daug neišmanau, tai leidžiu Indrei išrinkti kokį nors Courvoisier.
Vyrukas ateina su Bruschetta lėkštėmis – virtuvė vaišina! Tradicinis Sicilijos virtuvės patiekalas su tunu ir krevetėmis. Indrę ištinka žiaukčiojimo, persimaišiusio su pavydu, priepolis. Šiek tiek persistengia su kiekiais – kiekviena gaunam po lėkštę su trimis gabaliukais joje. Būtumėm žinoję apie “dovanas” – daugiau nieko net nebūtumėm užsisakę.
Aptarnaujantis vyrukas (tas pats registratorius padavėjo, barmeno ir someljė vaidmenyse) buvo toks malonus (ir buvo taip skanu), kad buvo be galo nemalonu palikti nesuvalgyta – nuvalgau Indrės “dozės” viršūnėles. Gelbėju Indrę ir lieku žaisti su šauktu prie savo sultinio su makaronais. Ir taip visos savo lėkštes paliekiam pusiau tuščias (ar pusiau pilnas?)…
silentnod 