Sicilija IV

18 vasario.

Valgom pusrytį ir kaip priekaištą matom savo vakarykštį stalą (su nenurinktais indais!)

Atsiskaičius už viešbutį – gaunam dar ir dovanų – sicilietiško vyno butelį.

Kadangi nuspręsta, kad Agrigento pamatėm vakar, pasukam surasti bent vieną paplūdimį – Punta Capo Bianco. Dabar, kai pagalvoju, jei būtumėm žinoję, kiek (o gal labiau, “kaip”) reikės važiuoti, nežinau, ar būtumėm leidusiusiosiosios į tą kelią.

GPS kaip visada rodo kelią OHOHO – vos ne magistralę, o žemėlapis irgi sako S115 iki pat finišo vietos. Sukam į kelią tarp šiltnamių ir dirbamų žemių – išsižiojus žiūriu kaip auga artišokai, bandau atspėti, kas auga šiltnamiuose, stebiuosi pelargonijų dydžiu (beveik mano ūgio sumedėjusiu kamienu)… Šiltnamiai baigiasi, kaip ir +/- asfaltuotas kelias – GPS nepasiduoda – veda mus į Punta Capo Bianco.

Mes ir nepasiduodam, nes minutę, kai suabejojam ar verta važiuoti toliau, pasirodo medinis ženklas ☚ Bar Punta Bianco. Vėl meldžiam, kad iš priekio niekas neatvažiuotų, nes kelias apdėtas akmenimis ir prasilenkt nelabai išeitų.

Tikslas (ne)pasiektas – kažkoks namas (akivaizdu gyvenamas ir privatus su įėjimu, apgultu šunų) ir nuo skardžių matomas paplūdimys. Dar kartą pasijuokiam iš savęs, aš nusilaužiu “mikimauzo ausį” (aut. past. kaktuso) ir sukamės atgal…

Galutinis tikslas – Palermas, tarpinio – jokio; tiesiog judėti link Palermo kaip vėjas papūs.

Lankom atsitiktinius miestelius – keistai į mus juose žiūri. Nesupranta, koks velnias jas atnešė į jų miestą. Viename iš jų šį kartą jau visos keturios nejaukiai pasijuntame. Aplink bažnyčią (kurioje vyko laidotuvių ceremonija, todėl užeiti neišdrįsom) būriavosi vyrai – vien vyrai. Pasijautėm kaip malenos. Maisto paieškos su šiuo įvykiu mieste ir baigėsi. Kol nešėm padalkus iš bažnyčios kiemo, susidarė įspūdis, kad šiame mieste kiekvienas groja trimitu (na arba bent jau vienu kokiu nors instrumentu).

Apskritai tai, manau, verta paminėti, kad visi važiavimai nebuvo tokie sklandūs kaip galėjo nuskambėti “sėdom ir nuvažiavom”; daug sukomės, sukinėjomės atgal, reikėjo įgūdžių parkuojantis, ne kartą teko pyktis su navigacija, kuri primygtinai liepė leistis per kalnų pievas tarp avių ar tiesiogine to žodžio prasme, per “kolektyvinį sodą”. Maža mašina būtų labiau pravertus – ne kartą keikėmės ir rėkėm prasilenkdamos serpantinuose ar tiesiog jais važiuodamos. Ne kartą kantrybę bandė ir nacionaliniai vairavimo ypatumai.

Bet galiausiai viską atpirkdavo vaizdai per automobilio langą – iš Palermo iki Mesinos lydėjo jūra iš vienos pusės ir citrinų giraitės iš kitos. Judant link Etnos citrinų giraitės pradėjo maišytis su alyvmedžių giraitėmis, o iš Sirakūzų link Agrigento – saulė švietė vis labiau ir šildė bandas avių ir karvių kalnų papėdėse. Vasaris – migdolų žydėjimo metas! O keliai keliukai vis sukosi sukosi sukosi…

Įvažiavus į Palermo priemiesčius stebina tonos (tikrąja to žodžio prasme) šiukšlių – atrodo, kad atvažiavo sunkvežimis šiukšlių ir tiesiog išvertė krūvą maišelių. Kažkaip nepastebėjom to pirmą dieną. Gal čia toks rajonas iš kitos pusės?

Žarna žarną rija, bet atsisakome stoti tam baisiam rajone, o į sausainius po šitos kelionės apskritai ilgai dar nežiūrėsiu. Restoranas neatsidaro anksčiau 19.30, o baras 18.30; iki artimiausių taškų reikia važiuoti. Vairuoti kategoriškai atsisakome… Su Indre bandom eiti pėsčiomis, nes nepatikim registratūra. Veltui. Kelias greitai virsta serpantinais be šaligatvių – tenka suktis atgal. Lauksim 19.30 kaip tikros lietuvės, įrėmusios kaktas į durų staktą.

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s