All Good Things (Come To An End) arba Viskas kažkada baigiasi

21 vasario.

Šiandien suvenyrų pirkimo diena ir atsisveikinimas su Roma. Dar kartą apeinu jau iki skausmo žinomas vietas, kai reikia išvažiuoti atrandu naujas, nuperku keletą suvenyrų (su kiekvienu kartu darosi vis sunkiau kažką išrinkti). Paskutinį kartą papietauju Romoj ir judu link Termini.

Aerouostas. Darau paskutinius įrašus…

Galvoju, ko pasimokiau:

✒ Wi – fi. Yra daug kur, bet ryšys gan prastas ir dažniausiai mokamas. Dauguma viešbučių suteiks slaptažodį, bet dažniausiai ryšys veiks tik registratūros erdvėje.

✒ Viešbučio mokesčiai. Prie galutinės kainos bus priskaičiuojamas po 2 eur žmogui už naktį (pagalvės/turisto mokestis). Būkite atidūs rezervuodami – gali būti papildomai skaičiuojamas ir kambario sutvarkymo mokestis…

✒  Espresso / Cappuccino (nors ir su croissant) gerkite stovėdami prie baro – sutaupysite iki 2 eur.

prie patiekalo meniu reiškia, kad naudojama šaldyta produkcija.

✒  arbatpinigiai dažniausiai įskaičiuojami į sąskaitą 15 – 18%

✒  keliaujant automobiliu GPS tikrai pravers (net ir daug kartų ne ten nuvedęs) – sutaupys marias laiko.

✒ House wine – pigesnis ir tikrai (!) skanus. Nei karto neprašovėm.

✒ Už duoną ant stalo bus skaičiuojama 1,5 – 2 eur žmogui (net jei nevalgysit).

✒ Norint aplankyti kokią nors fermą/gamyklą/ūkį stipriai rekomenduojama pasidomėti PRIEŠ kelionę ir užsirezervuoti, nes bandant patekti važiuojant pakeliui, labai maža tikimybė, kad būsit priimti. Net ne iš piktos valios, tiesiog jiems reikia susiorganizuoti žmogų, šnekantį anglų k., ir galėsiantį jums aprodyti ir papasakoti.

✒  Išmokite keletą būtiniausių frazių itališkai ir skaičiuoti bent iki dešimt. Italai angliškai nešneka! Patartina pasidomėti ir virtuve, nes angliški meniu dažniausiai nelabai padeda.

Baigiant kelionę noriu pasidalinti atkurtu 320 m. Senovės Romos 3D vaizdu.

Advertisements

Mano “žopa” lietuviška arba Vatikanas

20 vasario.

Kadangi vakar anksti užmigau ir į mano duris turbūt niekas nedrįso belstis, išėjau be pusryčių… Nuo vakarienės liko obuolių ir trapučių – metuosi į rankinę (o kaip jie pravers vėliau!)

Jau žinau kaip nusigauti iki Vatikano be žemėlapio. Kulniuoju. Pradeda lyti. Įkyriai siūlomi skėčiai. Nereikia. Iš principo! Principas apdovanojamas saulės spinduliais pasiekus Šv. Petro aikštę.

Eilė  vyniojasi spirale po aikštę kokį kilometrą, jei ne pusantro. Užtrunku kokį 10 min. vien ieškodama eilės galo. Neapsigaukit ir neišsigaskit eilės dydžio – ji sujudėjo per pusvalandį! Prie įėjimo į aikštę  a la gidų, siūlančių sutrumpinti eilę (kuri, anot jų, 2,5 val.!) aibės. Tas eiles sukelia metalo detektoriai prie įėjimo į katedrą.

Įėjimas į baziliką nemokamas. Grožis viduj tikrai kvapą gniaužiantis, kur fotografavimas tiesiog praranda prasmę (panašiai kaip fotografuojant kalnus). Žinoma, daugiausiai žmonių būriuojasi aplink Mikelandželo “Pietą”, kuri po pasikesinimų 1972 m., dabar atitverta stiklu,

bei Jono Pauliau II (Ioannes Paulus PP. II)  kapo Šv. Sebastiano koplyčioje.

Patekti į Šv. Petro kupolą, kuris yra virš altoriaus, pastatyta, kaip šneka, ant Šv. Petro kapo, yra atskiras įėjimas ir (žinoma!) eilė. Toje eilėje pastovėjau virš valandos (čia pravertė trapučiai). Jei norėsite lipti 259 laiptelius iki “šnabždesių galerijos”, einančios aplink kupolą iš vidaus, jums tai atsieis 5 eur; jei liftu – 7 eur, užkelia iki “galerijos”, bet vis tiek teks įveikti likusius 372 laiptelius.

Nusprendžiu, kad man per šitas dienas laiptelių jau gana, pastoviu dar 20 min eilėje prie lifto. Užkylu iki “galerijos” – pažvelgus žemyn, matosi altorius iš viršaus.

Toliau laipteliais kylu į viršų… Apžvalgos balkonas į Vatikaną ir Romą. Tik tie “laipteliai”, turiu pastebėti, gali būti šiek tiek komplikuoti žmonėms su “gabaritais” gerokai virš normos – laipteliai nuolat sukasi, siaurėja, tada visa erdvė svyra (tikrąją to žodžio prasme) ir reikia eiti pasiremiant į kupolą (!), o galiausiai dar ir lipti prisilaikant už troso. Bet, manau, verta…

Tik po šios kelionės paaštrėja nesimpatijos Vokietijos piliečiams (ypač moterims) bei azijiečiams (lipantiems per galvas ir ant kojų, besistumdantiems, niekada neatsiprašantiems!) Gal dėl tokių nuotaikų, o gal dėl kažko kito buvau palaikyta prancūze. Vieną kartą priėjo jaunuolis ir paklausė “žopa francė”, atsakiau, kad mano žopa lietuviška (atrodė nusiminęs, nes akivaizdžiai buvo susilažinęs su draugais) ir kitą kartą – moteris užkalbino su žemėlapiu (taip pat atrodė nusiminus, nes turbūt kita kalba nešneka).

Vatikano muziejai. Atstoviu 30 min eilėje patekti į muziejų, dar 10 min prie metalo detektoriaus (tenka užleisti girtas ruses, mojuojančias kažkokiais rezervacijos lapais – tai toli nuėjo! – penkiose mane aplenkė) ir dar 20 min prie kasų nusipirkti bilietą (15 eur). Beje, atrodo kad išankstinių bilietų pirkimas čia eilės nepagreitina, nes išankstinių bilietų eilės 3 ir visos tokio pat ilgio kaip manoji.

Sako, tai antras pagal dydį muziejus pasauly – nenustebčiau…

Labiausiai mane domina (žinoma, kaip ir visus kitus) Siksto koplyčia bei Rafaelio kambariai. Pakeliui neskubant aplankau visas kitas ekspozicijas – prie žymesnių atstovint dar kartą gyvoj eilėj…

Nejučia pagaunu save, kad vaikštau išsižiojus. Bet juk kai kurie eksponatai virš 2000 m. pr. Kr!!!

Siksto koplyčioj kategoriškai draudžiama fotografuoti bei garsiai kalbėtis. Apsauginiai agresyviai nusiteikę susekti kiekvieną fotografuojantį. Matau, kaip vienas užlenda kampe už grotų ir įdėmiai seka aplinką. Ir nenuostabu! Užsienio žiniasklaida praneša, jog keturių milijonų žmonių, kurie kasmet aplanko Siksto koplyčią Vatikane, sukeliamas smogas, dulkės, drėgmė ir šiluma beatodairiškai kenkia jos freskoms. O vaizdas pribloškiantis! Randu kampe vietos priglausti savo apvaliąją ir pirštu seku knygoj Siksto koplyčios lubų žemėlapy – vien čia turbūt galima būtų prasėdėti pusė dienos…

Didžiąją dalį apėjau, bet likusiai daliai “molinukų” ir naujai popiežiaus humanitrinės veiklos fotografijų ekspozijai kojos jau medinės. Noriu į lauką, Metro ir “namo”!

Metro, nepriklausomai nuo kelionės galutinio tikslo (nėra jokių zonų) kainuoja 1 eur ir galioja vienai kelionei 75 min.

18 val. krentu į lovą ir akis pramerksiu tik ryte… Skrisiu namo.

Time Out

19 vasario.

Lėktuvas anksti. Nusprendžim duoti sau šiek tiek laiko nuvažiuoti be streso taip pat, nes su mūsų nuotykiais irgi neaišku, kaip greitai rasim aerouostą, nuomos punktą (nors reikia tik įmesti raktelius į dėžutę), o dar reikia kuro užpilti…

Važiuojam ir stebimės, kad neįprastai ramu gatvėse ir keliuose. Įdomu, ar kad 8 val.  ryto ir sekmadienis turi reikšmės?

Kažkaip juokas ima, kad viskas per sklandžiai einasi. Į mane kreivai žiūri, kad prikarksėsiu. Viskas – tyliu…

50 min. Roma

Atsisveikinam. Kas į Lietuvą, kas… atgal į Romą!

Jaučiuosi tikrai pavargus ir labiausiai noriu tik į lovą.

Prisiregistruoju viešbuty, suvaikštau į parduotuvę (einant atgal pradeda lyti ir kažkaip ramiau ant dūšios palieka) vakarienės ir berašydama šiuos įrašus užmiegu. Sekmadienį reikia švęst…

Sicilija IV

18 vasario.

Valgom pusrytį ir kaip priekaištą matom savo vakarykštį stalą (su nenurinktais indais!)

Atsiskaičius už viešbutį – gaunam dar ir dovanų – sicilietiško vyno butelį.

Kadangi nuspręsta, kad Agrigento pamatėm vakar, pasukam surasti bent vieną paplūdimį – Punta Capo Bianco. Dabar, kai pagalvoju, jei būtumėm žinoję, kiek (o gal labiau, “kaip”) reikės važiuoti, nežinau, ar būtumėm leidusiusiosiosios į tą kelią.

GPS kaip visada rodo kelią OHOHO – vos ne magistralę, o žemėlapis irgi sako S115 iki pat finišo vietos. Sukam į kelią tarp šiltnamių ir dirbamų žemių – išsižiojus žiūriu kaip auga artišokai, bandau atspėti, kas auga šiltnamiuose, stebiuosi pelargonijų dydžiu (beveik mano ūgio sumedėjusiu kamienu)… Šiltnamiai baigiasi, kaip ir +/- asfaltuotas kelias – GPS nepasiduoda – veda mus į Punta Capo Bianco.

Mes ir nepasiduodam, nes minutę, kai suabejojam ar verta važiuoti toliau, pasirodo medinis ženklas ☚ Bar Punta Bianco. Vėl meldžiam, kad iš priekio niekas neatvažiuotų, nes kelias apdėtas akmenimis ir prasilenkt nelabai išeitų.

Tikslas (ne)pasiektas – kažkoks namas (akivaizdu gyvenamas ir privatus su įėjimu, apgultu šunų) ir nuo skardžių matomas paplūdimys. Dar kartą pasijuokiam iš savęs, aš nusilaužiu “mikimauzo ausį” (aut. past. kaktuso) ir sukamės atgal…

Galutinis tikslas – Palermas, tarpinio – jokio; tiesiog judėti link Palermo kaip vėjas papūs.

Lankom atsitiktinius miestelius – keistai į mus juose žiūri. Nesupranta, koks velnias jas atnešė į jų miestą. Viename iš jų šį kartą jau visos keturios nejaukiai pasijuntame. Aplink bažnyčią (kurioje vyko laidotuvių ceremonija, todėl užeiti neišdrįsom) būriavosi vyrai – vien vyrai. Pasijautėm kaip malenos. Maisto paieškos su šiuo įvykiu mieste ir baigėsi. Kol nešėm padalkus iš bažnyčios kiemo, susidarė įspūdis, kad šiame mieste kiekvienas groja trimitu (na arba bent jau vienu kokiu nors instrumentu).

Apskritai tai, manau, verta paminėti, kad visi važiavimai nebuvo tokie sklandūs kaip galėjo nuskambėti “sėdom ir nuvažiavom”; daug sukomės, sukinėjomės atgal, reikėjo įgūdžių parkuojantis, ne kartą teko pyktis su navigacija, kuri primygtinai liepė leistis per kalnų pievas tarp avių ar tiesiogine to žodžio prasme, per “kolektyvinį sodą”. Maža mašina būtų labiau pravertus – ne kartą keikėmės ir rėkėm prasilenkdamos serpantinuose ar tiesiog jais važiuodamos. Ne kartą kantrybę bandė ir nacionaliniai vairavimo ypatumai.

Bet galiausiai viską atpirkdavo vaizdai per automobilio langą – iš Palermo iki Mesinos lydėjo jūra iš vienos pusės ir citrinų giraitės iš kitos. Judant link Etnos citrinų giraitės pradėjo maišytis su alyvmedžių giraitėmis, o iš Sirakūzų link Agrigento – saulė švietė vis labiau ir šildė bandas avių ir karvių kalnų papėdėse. Vasaris – migdolų žydėjimo metas! O keliai keliukai vis sukosi sukosi sukosi…

Įvažiavus į Palermo priemiesčius stebina tonos (tikrąja to žodžio prasme) šiukšlių – atrodo, kad atvažiavo sunkvežimis šiukšlių ir tiesiog išvertė krūvą maišelių. Kažkaip nepastebėjom to pirmą dieną. Gal čia toks rajonas iš kitos pusės?

Žarna žarną rija, bet atsisakome stoti tam baisiam rajone, o į sausainius po šitos kelionės apskritai ilgai dar nežiūrėsiu. Restoranas neatsidaro anksčiau 19.30, o baras 18.30; iki artimiausių taškų reikia važiuoti. Vairuoti kategoriškai atsisakome… Su Indre bandom eiti pėsčiomis, nes nepatikim registratūra. Veltui. Kelias greitai virsta serpantinais be šaligatvių – tenka suktis atgal. Lauksim 19.30 kaip tikros lietuvės, įrėmusios kaktas į durų staktą.

Sicilija III

17 vasario.

Rytas Sirakūzuose saulėtas – pagaliau saulė tokia, kokios aš laukiau Sicilijoj – ne daug, tik kokį +15C.

Sukramtom savo saldųjį pusrytį ir leidžiamės į Sirakūzų apžvalgą. Kaip visada susižiūrime, ką galima pamatyti, o išėję pasileidžiam į visas puses. Aš noriu užeiti į vieną (o po to į kitą ir dar kitą) parduotuvę (jos nerealios!). Iš vienos mane ištempia. Rūtos brolis liepia būtinai paragauti Arancini (ryžių kamuoliukas su mėsos, sūrio arba daržovių įdaru). Kol Rūta su Vita ragauja arancini, kuris joms pasitaikė labai keistos formos ir (bent jau man) labai priminė Kijevo kotletą, o Indrė gaudo kadrus, aš naudodamasi proga greitai bėgu atgal į keletą parduotuvių. TAMI  būčiau išnešus turbūt viską.

Aplankom katedrą, kuri savo detalėmis labai priminė Cefalu katedrą, uostą, išvaikščiojam senamiesčio skerstgatvius. Nusprendę, kad bendrą vaizdą susidarėm, pajudam link Agrigento – trečios nakvynės vietos.

Judėjimas be tikslo – aplankom Noto ir Modica miestelius, kuriuos sieja vienas įvykis – XVIII a. buvo atstatyti iš naujo, nes buvo nušluoti nuo žemės paviršiaus žemės drebėjimo 1693 metais.

Noto miestelis buvo pastatytas Baroko stiliumi naudojant vietinį tufo akmenį (kalkakmenį), kuris nuo saulės pakeitė spalvą į medaus geltoną spalvą, ir yra įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašus.

Modica irgi panašių atspalvių miestelis taip pat garsėjantis šokolado gamyba.

Kadangi iki Agrigento dar gabaliukas kelio, leidžiamės į greitkelį ir minam akceleratorių. Skambinam į viešbutį, kad atvyksim vėlai.

Navigacija pati sugalvoja viešbučio adresą ir atveda mus į Agrigento centrą (kaip vėliau paaiškės arabų kvartalą). Indrė aplėkia aplinkines gatveles ir neranda nei vienos net panašiai skambančios. Dar kartą nustatom savo GPS… Kaip vėliau paaiškėja, naktį pamatom visus būtinus pamatyti Agrigento objektus (dėl šios priežasties nuotraukų nėra).

Atvykus į viešbutį susidaro įspūdis, kad mes jame vienintelės. Mus priėmęs “registratorius” įteikia žemėlapius, pasakoja, ką galima pamatyti. Teiraujasi, ar pageidaujame vakarienės – neatsisakysim.

Nesijaučiu alkana, bet stiklo ko nors stipresnio neatsisakysiu. Nuo kada aš geriu tokius stiprius gėrimus? Pasijuokiam (šį kartą ne vynas juokingas), kaip mes turėtumėm atrodyti jo akimis (ne paslaptis, kad mes italams atrodom jaunesnės nei esam), kai atvažiuoja kažkokios piemenės, prie baro pradeda žongliruoti terminais su palyginimais (ir atrodo, kad visai ne pro šalį!) Aš čia labai daug neišmanau, tai leidžiu Indrei išrinkti kokį nors Courvoisier.

Vyrukas ateina su Bruschetta lėkštėmis – virtuvė vaišina! Tradicinis Sicilijos virtuvės patiekalas su tunu ir krevetėmis. Indrę ištinka žiaukčiojimo, persimaišiusio su pavydu, priepolis. Šiek tiek persistengia su kiekiais – kiekviena gaunam po lėkštę su trimis gabaliukais joje. Būtumėm žinoję apie “dovanas” – daugiau nieko net nebūtumėm užsisakę.

Aptarnaujantis vyrukas (tas pats registratorius padavėjo, barmeno ir someljė vaidmenyse) buvo toks malonus (ir buvo taip skanu), kad buvo be galo nemalonu palikti nesuvalgyta – nuvalgau Indrės “dozės” viršūnėles. Gelbėju Indrę ir lieku žaisti su šauktu prie savo sultinio su makaronais. Ir taip visos savo lėkštes paliekiam pusiau tuščias (ar pusiau pilnas?)…

Sicilija II

16 vasario.

Šios dienos planas – Savoca, Taormina, Etna ir nakvynė Sirakūzuose.

Išdegustuojam saldumynus pusryčių bufete (tipiški italų pusryčiai – espresso ir saldi bandelė) ir atgal į karietą.

Pakeliui į Savocą stojame viename iš miestelių, kurių pavadinimų net nefiksuojame – tai bus vienintelis kartas, kai liečiame jūros vandenį Sicilijoj.

Savoca. Nerealaus grožio miestelis, kuris dar garsesnis ne savo grožiu, o “Krikštatėvio” filmavimo aikštele.

Kelias serpantinais į miestelį, esantį ant kalno, vėl sukelia lengvą prakaitavimą. Kadangi žinojom, ką galima pamatyti Savocoj, tik įvažiavus į miestelį stojam informaciniam centre susižinoti kaip viską susirasti. Duoda atskirą bukletą (!) apie filmus, suktus čia ir kaip susirast juos (pasirodo čia jų ne vienas!).

Pradedam judėti ankštomis gatvelėmis (mašina!) į viršų – miestelio senamiestį (centrą). Važiuojame metro siaurumo (kaip mums atrodo) gatvelėmis ir meldžiamės, kad tik niekas neatvažiuotų iš priekio. Ženklas “vienpusis eismas” kaip išganymas, nes kai kurių posūkių iš pirmo karto net “neišimam”. Kai akmenimis grįstas senamiesčio kelias baigiasi ir suabejojam, ar beieškodamos “kažko” nebūsim jau pravažiavę to “centro” (kaip vėliau paaiškės, viską, ko ieškojom, iš streso nenubraukti mašinos šonų, pražiopsojom). Jau pradedam gąsdintis, kad sulaužysim mašiną, todėl stojam  apžvalgos aikštelėj vidury niekur, fotografuojamės. Aš fotografuoju vietinius, radiacijos gavusius, krapus (aut. past. pankolius. “O gal čia ne jie?”), kurių dydžiais ir kiekiais gamtoj negaliu atsistebėti.

Reikia suktis atgal ir “kažkaip” pasiekti miestelio centrą ir eiti visur pėsčiomis (supratimas ateina su laiku). Patarimas: tik taip ir darykit! Sutaupysit marias laiko + daugiau pamatysit.

Geriam espresso Vitelli Bar’e, kuriame buvo filmuotas “Krikštatėvis”. Dabar ten dar ir muziejus – sienos (vietoj tapetų) išklijuotos vietinių laikraščių iškarpomis su filmavimo aikštelės iškarpomis ir fotografijomis su savininkais bei vietiniais. Sako, moteriškaitė iš filmo  vis dar dirba šitam bare, bet gal jums labiau pasiseks…

Pasisekė, kad radom ir bažnyčią St Lucia, kurioje Maiklas vedė savo tragiškos lemties italę…

Taormina. Dar ilgai nesuprantam, kad jau į ją įvažiavom… Kylam, kylam ir vis dar kylam į kalną… Pagaliau patikim, kad jau Taorminoj, bet niekaip nerandam, kur pasistatyti mašiną, todėl… toliau kylam.

Suprantam  (nelabai) parkingo subtilumus:

  • pasirodo (daugelyje kitų miestų ši tendencija pastebima t.p.) galima parkuoti dviem eilėmis (lygiagrečiai). Kaip išvažiuoti “užparkuotam” – “užparkuotojo” reikalas.
  •  ženklas (nurodytas žemiau) nieko nereiškia. Bet mes nerizikuojame ir laikomės taisyklių, nes apetitas nuotykiams kol kas patenkintas.

  • bandom išsiaiškinti, ką reiškia juostos mėlyna, geltona ir žalia. Bandau domėtis grįžus, bet informacijos ne daugiausiai. Šiek tiek įžvalgos apie vairavimą Italijoj čia Prajuokino frazė, kad italai nėra dideli fanai “paišymo” ant kelių – principas paprastas – kuo storesnė linija, tuo rimtesnis įspėjimas sustoti, o prie plonų stoja tik skyst*****

Kažkuri nuskaitė, kad verta pamatyti Castelmola, bet turbūt nepaskaitė, kad čia pusė dienos išvyka ir tai miestas ant kalno. Vienas iš būdų ten patekti – pėsčiomis iš miesto pėsčiųjų takais. Prisiparkuojame tuščioje aikštelėje ir pradedam kopti į neaišku ką… Kelionė baigiasi bene po 20  min, nes finalas vis dar labai aukštai, o ėjimas į geroką įkalnę, o tikslas neaiškus… Atgal!

Grįžtam į centrą. Karabinierus susitabdo mus ant posūkio (man atrodo jis mus jau užfiksavo kylant į kalną) ir pasiklausęs, ar parkingo ieškom, nukreipia mus atitinkama kryptim.

Skrandžiai urzgia – reikia ieškoti kokios nors “valgyklos”. Žvelgiam pro langą – sėdi kelios italų poros, “turėtų būti neblogai,” – nusprendžiam (atseit tai rodiklis). Sako: “prego, sėskitės”. Atsiverčiam meniu, o ten vien žvaigždutės* Žvaigždutės prie patiekalų Italijoje reiškia, kad patiekalams ruošti buvo naudojami šaldyti produktai.

Prieš šešerius metus, po ilgų teisminių ginčų, Italijoje visos maitinimo įstaigos savo meniu pradėjo žymėti, kuriems patiekalams ruošti yra naudojami šaldyti produktai. Todėl nei vienas save gerbiantis restoranas nepatieks šaldytos žuvies. Būtent po incidento su žuvimi atsirado praktika žymėti šaldytus produktus, tačiau jokių naujų įstatymų dėl to šalyje priimta nebuvo. Apie incidentą pasiskaityti galite čia

Allora (it. taigi), besimėgaujant vynu stebim kaip barmenas/padavėjas už baro/prekystalio sukasi vienas – aptarnauja tiek užsukusius kavos, tiek tokius kaip mes. Svarstom, kaip jis sukasi piko metu… Lengvą šypsenėlę sukelia azijiečių porelė (atsiprašau, už pavadinimą, bet aš jų neskiriu, o kitas pavadinimas turbūt dar sultingiau nuskambėtų), kuri sau galvos dėl mandagumų kaip mes nesuka, o tiesiog pravėrę įstaigos duris sušunka “Pizza!”

Turiu pripažinti, kad nors ir “su žvaigždutėm”, tai buvo vieni skanesnių pietų lyginant su prieš tai apturėta patirtimi. Vėlgi – niekada nežinai…

Taormina – vienas iš kurortinių miestelių ir visų buvo įvardijamas kaip vienas gražiausių ir būtinų aplankyti vietų. Turiu pripažinti, kad man WOW efekto nesukėlė.  Kažkaip veikiama visų patarėjų įsivaizduojamo spaudimo, jaučiu poreikį pasiteisinti. Manau, akys iki atvykstant į Taorminą apsiprato su gražiais vaizdais ir žodis “gražu” su kiekviena diena įgauna naują prasmę. Kita vertus, neneigiu, atsiveriančios panoramos ir miestas tikrai gražus, galbūt pritrūko laiko… Manau, kiekvienas keliaudamas po Siciliją suras savo “numylėtinį” – aš savo taip pat radau…

Prieš paliekant Taorminą nusprendžiam pamatyti nors vieną objektą, pažymėtą žvaigždute (ne per daug čia tų žvaigždučių šitoje kelionėje?) – antrą pagal senumą graikų teatrą Sicilijoj (III pr. Kr.). 8 eur įėjimas (bilietai Italijoje retai kada siekia daugiau nei 10 eur) Gražu ir įdomu, bet 8 eur tikrai neverta, nes be teatro daugiau nelabai kažkas… Pasinaudojam bent tualetu už 8 eur. Prunkšdamos einam link mašinos – ieškosim Etnos.

Dedam miestely Etnos papėdėje ant navigacijos (beje, neapsigaukit yra Enna miestelis Sicilijos viduryje) ir ieškosim ženklų pakeliui. Ant GPS rodo nedaug, bet vėlgi…

Po truputį pradeda temti ir suprantam, kad Etna slysta iš rankų… kad nors papėdę pamatyti… Ženklai (užpurkšti ETNA ☛) veda į viršūnę – ryšys po truputį dingsta, ženklai taip pat, temperatūra mažėja, tamsėja, sniego daugėja, pradeda snigti. Prasideda svarstymai suktis atgal. Apsižiūrime, kad registracija viešbuty iki 8 vakaro, mums dar virš 200 km, o jau 18 val.  Sukamės… Kitą kartą.

Sirakūzai. Casa Mia B&B (Piccolo Hotel) – išsipildžiusi svajonė. Visą kelionę svajojom apie viešbutį pas babanią. Kaip pas močiutę! O diedelis, priėmęs toks mielas, kad Indrė pradeda grąsinti jį išsivežti lagamine.

Išeinam prasieiti ir pavakrieniauti. Vaikščiojant nerealaus grožio gatvelėmis, norėjosi išsitraukti lapelį ir susirašyti visas vietas, kur rytoj norėsiu užeiti, kad tik nepamirščiau!

Paieškos šiek tiek užtruko, nes Indrė alergiška žuviai (kvapui atrodo irgi), o Sirakūzai populiarėja jūros gėrybių restoranais ir patiekalais. Per pusvalandį praeiname du Michelino rekomenduojamus restoranus!

Randam iš gatvės nieko neišsiskiriančią vietą – labai skanu! Ir tas vynas visur toks juokingas! Indrė, sako, kažkaip naujoviškai net juoktis išmoko.

Šiandien aš radau savo numylėtinį. Labanktis!

 

 

 

Sicilija I

15 vasario.

Ankstyvas rytas – šiandien skrendame į Siciliją.

O, pasirodo turiu galvą! Susitinkame “ant kampo” su likimo draugėmis ir traukiam link Termini. Autobusas į Fiumicino aerouostą, 50 min skrydis – tik bakst ir viskas. Išlipant pasidedu pirštines ir knygą ant savo sėdynės, kol išsiimsiu bagažą. Atsisuku – nėra – kaaaaaip tai? Kažkoks vyras kažką itališkai mojuoja, aš jam lietuviškai aiškinu, kad nieko nesupantu. Lipu į autobusą, kai prie manęs prieina arabiškų bruožų pagyvenęs vyras ir aiškina, kad kažkoks vyras paėmė mano “nuosavybes”. OOOOoooo šitas “arabas” tikrai turėjo pamatyti,- aiškinu draugėms – nes nuo manęs akių nenuleido visos kelionės autobusu metu Romoj!

Dar viliuosi pamatyti “vyrą” su pirštinėm ir knyga – gaila, abejos dovanotos! “Arabas” pirštu į vairuotojus, vairuotojai “book, book” ir rodo į autobuso galą, lipu į autobusą, linuoguoja galvą “no”. Matau atvažiuoja “vyras” su švyturėliais ir mano knyga beigi pirštinėmis. AČIŪŪŪ!

Pakrizenam iš lengvo nuotykio, pasijaučiu svarbia(?). Traukiam ieškoti savo automobilio. Sužinom, kad reikės 1500 EUR deposito (įšaldys) – lengva panika. Pasiskaičiuojame finansus – ok, pasirinkimo kito kaip ir nėra (aiškinimai, kad susirašinėjant buvo tvirtinama, kad užstato tikrai nereikia, beprasmiai) – mums baksnojama pirštu į patvirtinimo lapus, kad ten sakoma, jog reikės. Taip bandymas sutaupyti ant depozito baigiasi turbūt didžiausiu depozitu iš visų potencialių nuomotojų, o kelio atgal ir nėra, nes nuoma už visas dienas jau sumokėta.

Vėl nuotykiai su depozitais! Antrą kartą aiškinimai, kad nereikia depozito, baigiasi liūdnai. Taip kad, brangiosios ir brangieji, depozitas būtinas VISADA! Dydis skiriasi, bet reikės visada. Vienintelė išimtis, kurią pamenu, buvo Londone, kai pasakius, kad mes neturime 900 svarų depozitui, pasiūlė papildomą draudimą už 78 svarus (kuriuos po kelionės grąžino).

Kaip bonusą (vėliau smarkiai svarstysim ar jau taip čia ir pasisekė) gavom didesnį automobilį CITOROEN C4 Picasso. Susipakuojame, sužymime ir nufotografuojame įbrėžimus, įlenktą slenkstį (oj bus liūdna ruseliam, vairavusiems prieš mus – radau čekį po sėdyne iš Maskvos, prielaida…). Tai gal judam jau…

Stresas ir panika kaip reikės vairuoti Sicilijoj (kurie nedings turbūt visos kelionės metu). Pirmas išbandymas – tik išvažiavus iš punkto – žiedas žiede – nematę? O mes jau ir važiavę!

Kad sutvirtinti vairavimo įgūdžius, važiuojame per Palermo prieigas. Padarom išvadą, kad lietuviai ypatingai susinervinę (kaip ir ypatingai susižavėję) mėgsta išsireikšti stipriais rusiškais žodžiais.

Kol pasiekiam Cefalu suprantame, kad:

  • posūkiai visiškai nereikalingi;
  • jei reikia sukti (persirykiuoti) – žiūri savęs, o ne kitų;
  • juostos žieduose nereikalingos (jų čia dažniausiai paprasčiausiai nėra!)

Pirma nakvynė Mesinoj (nei daug nei mažai 250 km), pakeliui sustojant Cefalu. Pirma, ką pastebim – daug tunelių ir citrinų giraičių, o antra – seni ir apleisti namai (pasvajojame, kad neblogai būtų turėti tokių vasaros rezidencijų) ir viskas atrodo kaip kolektyviniai sodai (tik su citrinų giraitėmis).

Cefalu. Pajūrio miestelis, gyvenantis savo geriausias dienas sezono metu. Ir tai akivaizdu, nes mūsų ketvertas tikrai traukė dėmesį – visi žiūrėjo, šypsojosi, kai kurie net sveikinosi.

Miestelis tikrai gražus savo siauromis gatvelėmis ir pajūriu – norėčiau pamatyti Cefalu vasarą. Žvaigždute pažymėtas objektas – Normandų duomo (katedra), statyta XII a. ir turėjusi tarnauti kaip pagrindinis Sicilijos religijos centras. Nors juo niekada netapo, bet žiūrint galvoju, jei dabar taip didingai atrodo, kaip tai turėjo atrodyti to meto žmogaus akimis? Tuo pačiu tas grožis kažkos kraupokas ir gūdus. Tendencija, kuri bus pastebima ir vėliau X – XII a. katedrose ir bažnyčiose – ne marmuras, o akmuo, lubos – ne mozaikos ar freskos, o medinės sijos, o religiniai vaizdai primena rusiškas ikonas…

Ilgai neužsibūnam, nes dar laukia kelias iki Mesinos. Sutemo, o mes vis dar važiuojame. Džiaugiamės, kad turime GPS, nes išsukus iš greitkelio darosi tikrai painu – dažnai vaizduojamas pagrindinis kelias GPS, realybėje, mūsų akimis žiūrint, paprasčiausias šunkelis.

Važiuojant link Mesinos atsiveria nuostabūs naktiniai panoraminiai vaizdai, bet mums pirmiausia reikia susirasti viešbutį. Miestas baigiasi ir pradedame kilti į kalną ir… nejuokais kilti! Neapšviesti serpantinai naktį užgesina ir šypsenas ant veidų ir sukelia lengvą prakaitavimą. Matom ant kalno viršūnės gražiai apšviestą pastatą (kadangi nei viena nežinom, kaip atrodo mūsų viešbutis), kažkodėl nusprendžiam, kad tai mūsų viešbutis ir tai šiek tiek palengvina kančias ir į kalną kylam kaip į Biliūno “Lamės žiburį”.

Keli kilometrai GPS šiek tiek užtrunka. Pradedam leistis nuo kalno… Dabar jau keikiam GPS, nes iki viešbučio turbūt vedė tiesiausiu keliu per kalną. Viešbutį randam pramoniniam rajonėly. Paliekam Vitą lovoj (dar viena pakirsta liepa) ir leidžiamės į maisto paieškas… Paeinam  20 min ir suprantam, kad arba miegosim tuščiais skrandžiais, arba grįžtam ir sėdam į mašiną. Tuščias skrandis – ne variantas.

Supermercato užsidaro 8.30 (dabar 9.00). Stojam kebabinėj. Taip smarkiai savęs Italijoj išduoti negaliu – imu picos gabaliuką. Ir nyram į miegą su pažadu, kad jei rytoj pusryčiams bufetas – jiems galas!