Negyvoji jūra ir laiminga pabaiga aerouoste (?)

Paskutinis mano noras (be paskutinės vakarienės) – paplūduriuoti Negyvojoje jūroje ir išsimozoti purvu.

Nei viena agentūra nesiūlo kelionės tik iki Negyvosios jūros – dažniausiai siūlo visą paketą – En Gedi kriokliai, Masada ir Negyvoji jūra. Labai norėtumėm visur, bet jau nebėra jėgų kopinėti po kalnus – paskutinę dieną norisi tik džiaugtis saule ir jūra.

Nusitaikius turgely į draugišką žydelį, užklausiu, kaip geriausiai nuvažuoti iki Negyvosios jūros. Žinoma, pirmiausiai nepamiršta mirktelėti, jog jei ne darbai, pats nuvežtų. Siūlo tiesiog sėsti į autobusą važiuojantį link Negyvosios jūros autobusų stotyje. Taip ir padarėm…

Judam į autobusų stotį. Arabai taxi susigalvoja naują mokestį – po 4 šekelius už kiekvieną papildomą bagažą. Vienam tiesiog atsisakom mokėti ir susideram iki mums reikiamos sumos. Šiandien įsėdus į taxi iškart paklausia – norite fiksuoto mokesčio, ar jungti taksometrą + po 4 šekelius už bagažą. Renkamės skaitliuką ir sutaupom NET 2 šekelius (siūlyta fiksuota buvo 50 šekelių).

Atvažiavę į stotį informacijoj susižinom, kad artimiausias Ein Bokek (?) kurortas. Iš kažkur išdygsta žydaitė ir klausia, ar mes norime nuvažiuoti iki Negyvosios jūros ir kviečia prisijungti prie jos ir jos draugės – autobusas išvyksta už 15 min. Tik įspėja, jei neliksim ten nakvoti, reikia suspėti į 14 val. paskutinį autobusą, nes prasidės šabas ir niekas daugiau nevažiuos. Bilietas į vieną pusę  40 šekelių, atgalinis į Tel Avivą – 45. Skaičiuojam skirtumą – 40 + 45 = 95 šekelių vietoj siūlomos 80$ agentūros ekskursijos.

Beje, labai padorios kainos ir sušnekami žmonės agentūroje, įsikūrusioje informaciniame centre prie Jaffa vartų Jeruzalėje. Ieškoti Mitri :} Jis rūpinosi mūsų kelione į Petrą.

Atvykstam į Ein Bokek. Pasirinkimai 2: arba eiti į viešbučiui priklausantį paplūdimį su “SPA” susimokėjus įėjimo mokestį (skiriasi skirtinguose viešbučiuose) + purvas arba eiti į viešąjį paplūdimį nemokamai.

Dėl įdomumo, SPA kainos… Mūsų pasirinktas (pirmas papuolęs) – 50 šekelių įėjimas + 15 šekelių purvas. Šalia pūpso Crown Plaza – įėjimas 180 šekelių…

Pasirenkam pigesnio viešbučio SPA, nes yra dušai – vis dėl to laukia ilga kelionė namo ir neaišku, kada kitą kartą matysim vandenį.

Rusų rojus, net spa aptarnaujantis personalas rusai. Taip kad didesnių problemų aiškinant apie purvos procedūras neiškyla.

Išsitepam purvais ir laukiam, kol išdžiūsim saulėje ir oda taps susiraukšlėjus kaip dramblio. Iš džiaugsmo pliūkšterim į vandenį pamiršę visus įspėjimus nesitaškyti. Lašas papuola į akį – sakiau ir apaksiu. Keista nesvarumo būsena – dreifuoji paviršiai kaip plūduras ir pastangos atsistoti ant dugno beprasmės. Kūnas blizga ir pasidaro toks švelnus, koks dar niekada nebuvo. Beje, graužia net pačias mažiausias žaizdeles ant kūno, apie kurias net nežinojei, todėl tą dieną nerekomenduojama jokios depiliacijos, o vyrams – barzdų skutimai, jei planuojate maudytis Negyvojoje jūroje.

18 val. Tel Avivas. Pagaliau susitinkam su Mareku, kuris su tėvais atvyko gyventi į Tel Avivą iš Lietuvos prieš jau daugiau nei 20 metų. Geresnio vakaro pabaigti kelionę ir negalėjo būti. Apiberiam Mareką klausimais, kuriuos sukaupėm kelionės metu – kokios šios dienos aktualijos Izraely, kaip jie sugyvena su “draugais” (taip gražiai jie vadina arabus) ir kaip jie reaguoja į kone kiekvieną dieną skelbiamus grasinimus nušluoti juos nuo žemės. Automobiliu apvažiuojame tolimesnius rajonus, pėsčiomis išmaišome centro skerstgavius (sako, gerai žinant miestą, galima labai greitai apeiti Tel Avivą, nes jis mažas) ir nepailstam uždavinėti klausimus. Pasirodo naktinis Tel Avivo gyvenimas prasideda tik nuo 11  val. vakaro ir yra visiškai normalu eiti ryte tiesiai į darbą.

Paskutinę vakarienę Marekas pasiūlo sukramsnoti restorane ‘Benedict’, kuris tiekia pusryčius 24 val. per parą. Taip, pusryčius! Meniu – pusryčių užkandžiai, patiekalai ir rinkiniai. Man viskas pasirodė tobula – maistas, aptarnavimas, muzika, interjeras, o labiausiai pati idėja. “Have a good morning” – linki mums padavėjas išeinant.

Aerouostas. Esame truputėlį po 12, o lėktuvas 05:30. Laiko daug? Tik ne Izraely! Mes jau vienu metu suabėjojome, ar apskritai suspėsim į lėktuvą.

Viskas prasideda labai nekaltai. Pirmas patikrinimas – praeina pareigūnai, užduoda trumpus klausimus apie tai kur buvom, ką matėm, ką sutikom, su kuo bendravom. Padėkoja, atsiprašo, kad uždavinėja asmeninius klausimus ir deda ant lagamino lipduką su barkodu. Kita eilė – skenuoja lagaminus, barkodus, remiantis tuo – diferencijuoja toliau; viena eilė – tolimesniam patikrinimui, kita – bagažo pridavimui. AIŠKU, mes eisim tolimesniam patikrinimui. Pastovim eilėj dar valandėlę (nes likimo brolių ir sesių daug). Tomą pasikvietęs pareigūnas čiupinėja kiekvieną lagamino ir jame esančių daiktų centimetrą. Subėgo keli pareigūnai, klausinėja – ateina pats šefas… Neaišku, kas vyksta. Pasikviečia mane, greitai patikrina – atrodo nieko įtartina neranda. Prie “manojo” pareigūno prieina Tomo pareigūnas, kažką susako kablelių kalba – supratau tik, kad pasakė, jog mes kartu. Paklausiu, ar viskas gerai, bet jie visada nusišypso ir atsako, kad viskas nuostabu. “Mano” pareigūnas lydi mus iki bagažo registracijos, prisiklijavęs laukia, kol priduosim bagažą ir linki geros kelionės, bet mes jau pažymėti… Vaikinukas, registruojantis bagažą bando juokauti, bet aš jo juokų jau nesuprantu…

Einam toliau… vėl muitinė, vėl mus nukreipia į “išrinktųjų” eilę – kelis kartus skanuoja rankinius bagažus, iščiupinėja kiekvieną cm.

Pasų kontrolė. Tomui lengva paranoja, kad mus jau seka agentas (kaip žinia esantis kiekviename lėktuve), nes jį labai stebi? Tegu… jie dirba savo darbą, o mano sąžinė rami.

Atrodo, jau baigėsi visa šita patikrinimų odisėja. Suprantu, kad jie dirba savo darbą, bet be galo vargina. Viską atperka mandagumas – atsiprašo, kad tiek užtruko, kad turėjo iškraustyti, viską labai kruopščiai padeda susidėti arba pasiūlo pagalbą susipakuoti (ir ne tik aerouoste). Taip kad į aerouostą reikia atvykti gerokai 4 val. prieš skrydį.

Frankfurtas – atrodo, kad ir čia vis dar lydi “pažymėtųjų” likimas, nes be priežasties atėmė Tel Avive spausdintus bilietus ir davė naujus, su naujomis sėdimomis vietomis pačiame lėktuvo gale, kai lėktuvas praktiškai pustuštis?

Bet neturim jėgų gilintis. Šaunam į orą ir pasineriam į gilų saldų miegą… Skrendam namo..

Likimo draugai arba kodėl tu verki?

Nespėję į autobusą, sužinome, kad kitas autobusas, vykstantis į Tel Avivą (tiesioginio į Jeruzalę nėra) tik 1 ryto. Skambinu iš stoties nemokamu informacijos numeriu, kad sužinoti, jog į pirmos valandos autobusą vietų jau nėra, BET jis patikrins ir siūlo skambinti už 20 – 30 min. Taip pat paaiškina, kad nereikės mokėti už atšauktus bilietus, nes jie nebuvo atspausdinti (iš anksto užsakius bilietus, suteikiamas rezervacijos numeris, su kuriuo stotyje atsispausdini “tikruosius” bilietus). Paaiškina, kad reikia atsispausdinti senus bilietus ir bandyti laimę pačiame autobuse.

Prie mūsų prisijungia likimo draugai: Regis (brazilas, gyvenantis Ispanijoje, turintis Arabula pavardę ir nuolatines problemas ant visų šalių sienų ir aerouostose) bei jo draugė Tatjana (rusė iš Maskvos, klausianti, ar tiesa, kad visi lietuviai nemėgsta rusų, atseit taip teigianti jų televizija). Sutariam, kad pakaitomis pažiūrėsim vieni kitų bagažus ir eisim pažiopsoti į Eilat.

Gerai, kad nereikia čia atostogauti, nes aplink, kur užmatai, vien viešbučiai, restoranai/kavinės, jūra (vienintelis +) ir prekybos centrai. Į vieną iš jų įlendam paganyti akis. Užsukam į laikrodžių parduotuvę ir užsišneku su pardavėju – siūlo pirkti, nes mums kaina vis tiek žemesne – 16% TAX FREE. Pasakoja, kad ir jis neseniai klajojo po Jordaniją, bet sako jum daug lengviau, jūs turistai, o aš – žydas. Siūlo skristi į Tel Avivą lėktuvu – kaina būtų apie 200 šekelių (~40 eur), bet mes jau turime atgalinį bilietą autobusu.

Pirmą valandą atvažiuoja du autobusai – pasirodo padarė papildomą reisą.

6 ryto Tel Avivas. Mokam 23 šekelius ir judam link Jeruzalės. Pasirodo, kad mikroautobusiukai važuoja dažnai – panašiu principu, kaip kad pas mus automobiliai prie stočių – surenka žmonių ir važiuoja. Skirtumas tik tas, kad čia legalu.

8 val. Jeruzalė. Pasidedam daiktus viešbutyje ir kabindami koją už kojos skubam į Šventyklos kalną. Eilė nedžiuginanti, bet arba dabar, arba niekada, bet visi atrodo nusiteikę optimistiškai, tai stojam ir mes. 2 val. eilėje šildant sąnarius saulutėje ir mes jau einam pro apsaugą.

“Bibliją turi?” – klausia apsauginis. Atsakau neigiamai, bet jis toliau kuičiasi po mano rankinę, traukdamas vieną po kito mano daiktus su, kaip susidaro įspūdis, dideliu asmeniniu susidomėjimu taip pat. Ištraukia Isabel Allende “Afroditę” – veidą išvagoja dviprasmiška šypsenėlė, klausia: “Čia tavo Biblija?” (beje, tam tikra prasme, taip)

Įleidžia į šventyklos teritoriją. Klausiu pas apsauginį, nuo kur geriausia pradėti pasivaikščiojimą, nes į vidų, įspėja, eiti negalima. Buvo galima iki 2000 m. įvykių, noriai kalba apsauginis, bet dabar galima tik apžiūrėti teritoriją vieną kartą per savaitę (ketvirtadieniais) ir po porą valandų per dieną. Pabendravus su musulmonais, susidaro įspūdis, kad jie iš paskutiniųjų stengiasi įrodyti, kad jie nėra “blogi” – perdėtas mandagumas, noras bendrauti, lankstymasis ir palaiminimai. Klausiam, ar galima fotografuoti? Juokauja, kad vienos negalima, tik šimtą.

Poros valandų miego, kad nors kiek atgauti jėgas ir eisiu pasivaikščioti po Alyvų kalną.  Dar kartą via Dolorosa – sutinku piligrimus nešančius kryžių, aplankau Mergelės Marijos kapą, grotta, kur, kaip tikima, vyko paskutinė vakrienė ir sodą, kur Jėzus meldėsi paskutines valandas prieš nukryžiavimą bei senąsias žydų kapines, kuriose laidojama iki šiol, bet jei turi “blatą”.

Einant atgal į viešbutį supratau, kodėl kai kurie prekeiviai musulmonai neįkyrėjo siūlydami savo prekes – pasirodo jiems buvo gaila manęs. Einant prie manęs prisigretino žydelis (maždaug mano metų ir… tooks gražus) ir vis atsisukdavo pažiūrėti, kol galiausiai išdrįso užkalbinti: “Ar tau viskas gerai, kodėl tu verki? Gal aš tau galiu kuo padėti?” Turbūt nuvargusios akys nors kartą jiems melavo, o ne jie joms :} Užsišnekėjom lygi pat viešbučio…

Petra ir per vėlai kirsta siena

As-Salāmu `Alaykum (السلام عليكم)

Šiandien foto reportažas su vienu kitu komentaru, nes visa diena – Petra. Pajudam iš Aqaba (miestelis, kuriame nakvojom), prie sienos parenkam dar žmonių ir leidžiamės į poros valandų kelionę iki Petros. Lydintys vaizdai…

Bilieto kaina į Petrą – 50 JD – >> ~ 52 eur. Jei nuoširdžiai, net pusė sumos nežinau už ką mokėti – taip, vaizdai nerealūs, bet daugiau jokių paslaugų. Jie sako, nuvežimas/parvežimas arkliais, asilais, kupranugariais (jei norim) įskaičiuota į kainą, bet įspėja, kad ‘vazokas’ tikėsis arbatpinigių (bent 2 JD). Beje, dėl įdomumo, vietiniams, piliečiams, studentams ir arabams – bilietas 1 JD.

Visą kelią lydi pasiūlymai pajodinėti (pasirinkimas žr. pradžioje) su “Ferrari” arba “Mercedes”, turinčius oro kondicionierius. Iš pradžių suėmė juokas, bet vėliau pradėjo įkyrėti, nes visi kaip vienas šnekėjo tą patį. Originalesni buvo tik beduinai, siūlantys durklus moterims, įspėdami, kad niekada nežinai, kada gali prireikti…

Sugrįžę prie automobilio dar kartą klausiame, ar tikrai mes suspėsime laiku būti prie sienos, nes mūsų autobusas iš Eilat 19:00. Atsako, kad mes be reikalo jaudinamės.

18:30 bėgam prie pasienio posto, “agentas” be eilės grūda mūsų pasus ir sako, kad “yellow chick” (liet. geltona vištytė, aut.past.), t.y. ta pati Saha, lauks mūsų už vartų. 18:50 paskutinė estafetės dalis “Security Check” mūsų rankos nusviro, po 20 min nusviro ir Sahos. Nespėjom…

Planas keičiasi, stresas arba kaip mes atsiradom Jordanijoj

Pasitarimas prie pusryčių stalo – ką matėm, ko nematėm, ką norime pamatyti, kiek laiko liko ir kaip mes jaučiames apskritai.

Vakar nepavyko apžiūrėti Šventyklos kalno komplekso, bet kaip žinia, draudžiamas vaisius vilioja labiausiai. Kompleksas atviras lankytojams tik ketvirtadieniais ir tik po kelias valandas per dieną.

Norim paplūdūriuoti prie (ant) Negyvosios jūros, norim aplankyti Petrą Jordanijoj ir norim sugrįžti į Jeruzalę.

Bediskutuojant, nusprendėm, kad į Jordaniją, jei važiuosim, tai važiuosim su agentūra arba “organizuota grup(uot)e” – sutaupysim laiko, $ ir… nervų. Reikia pirma eiti į agentūrą, žiūrėti, ką siūlo ir tada baigsim dėlioti puzzle.

Dar kartą įsitikinau, kad nereikia patingėti paieškoti geresnės kainos. Man sako vieną kainą – mano bendrakeleiviui Tomui kitoj agentūroj – dvigubai didesnę. Man šitoj šaly lengviau…cha! Atsisėdom, susakėm, kada mes paliekam Izraelį ir ką dar iki to laiko norim pamatyti ir daugiau nereikėjo niekuo rūpintis, tik atsakyti į klausimą, kiek norime išleisti viešbučiui už naktį. Nesiderėjo su mumis, bet daug rėkė į ragelį ir karts nuo karto nusišypsodavo mums pasiaiškindamas, kad kartais turi rėkti, nes kitaip niekas nevyks – kambarių neturės, kainos nekris ir tai galioja viskam. Taip mes prasėdėjom beveik valandą besiklausydami jo rėkimų į ragelius…

12:30. Autobusas į Eilat 14:00 ir būti stoty reikia ne vėliau nei pusė valandos iki išvažiuojant autobusui.O dar reikia sugrįžti į viešbutį, gražinti mašiną (nes beprasmiška laikyti 3 dienas parkinge) ir kažkaip per kamščius suspėti į autobuso stotį. Aaaaa visai tai man varo stresą, aš ne taip įsivaizduoju atostogas, nors man ir patinka ekspromptas. Pasigaunam taxi – prašom SKUBIAI vežti į stotį – nes 5 min iki stoties prailgsta iki 15 – man  vėl stresas… dar turim pusę valandos iki autobuso – atrodo, pakankamai. Tik ne čia! Ir dabar suprantu, kodėl reikia atvažiuoti gerokai anksčiau. Vienas patikrinimas ant pagrindinio įėjimo, antras patikrinimas – lagaminų ir rankinių skenavimas – vietiniai per visą tą pereina taip pat, tai maždaug įsisvaizduojat, kiek ten žmonių… turim tik lapus su kažkokiais rezervavimo skaičiais ir kažkokios agnetūros (?) pavadinimą. Niekas nieko nežino, kreipia į informaciją (stotis per kelis aukštus), prie informacijos (3 langelių) vėl eilės, iki autobuso 15 min – stresas vėl. Reziumuojant – mes autobuse, noriu miego – laukia 4 1/2 val. kelionė.

Vaizdas visą kelionę maždaug toks…

Eilate turi pasitikti kažkokia šviesiaplaukė Saha, kurios niekur išlipus nesimato – laukiam pusvalandį, skambinam klaustis – vėl stresas. Staiga matom besiblaškančią po stotį blondinę, kuri panikoj, nes 19:15, o Jordanijos pasienio “darbo valandos”  – nuo 8 iki 20 ir mūsų gali neįleisti. Važiuojant duoda popierius, pasakoja, ką reikia sakyti; jei įmanoma, prašyti, kad antspaudus, dėtų ne į pasus, o ant popieriuko, nes vėliau keliaujant, pvz., į Arabų Emiratus, gali iškilti problemų. Klausiau dar agentūroj, ar nebus problemų kertant sieną, nes aerouoste įkalė Izraelis antspaudą (girdėjau gandų)? Tvirtina, kad gali kilti problemų su visom kitom arabiškom šalim, bet tik ne Jordanija.

Sieną kertam be didesnių trikdžių – daugiau nejauku dėl žvilgsnių, nei dėl klausimų. Kai tik atrodo, kad jau viskas – koks kareivukas sušunka “prašau čia”. Kaip vienas prancūzas sakė – “antspaudų karalystė”. Išėjus per paskutnius vartus, turim pasigauti taxi. Žinoma, nesitikėjau pamatyti taksi su taksi skiriamaisiais ženklais, bet ir ne tamsią aikštelę su grupele šviečiančių dantų ir savo “chuligankėm” (“patobulintos” išvaizdos ir gaudžiančių variklių automobiliai, aut. past.). Sahos buvom įspėti, kokia turėtų būti “tikroji” kaina nuo pasienio iki viešbučio, nes greičiausiai bandys “apiplėšt” mus. Bet ne visi tokie blogi, kaip juos piešia…

Atvykstam į viešbitį – niekas apie mūsų rezervaciją nieko nežino, kambarių nėra… stresas. Išsiaiškinom (Sahos dėdė draugelis su viešbučio savininku, tai kartais daro “paslaugas”). Tai ir gyvenam taip… “po blato”.

Raudos, flirtai ir uždaryti vartai

Švedė? vokietė?…olandė?

Daktarė?

Spėjamos tautybės nenustebino, nes jau pradeda kartotis keičiantis šalims, bet kodėl visiems atrodo, kad aš daktarė, nežinau. Bet čia tik tarp kitko ir … apie viską nuo pradžių.

Vakar per (gerą) nesusipratimą gavus suite kambarį dvigubai pigiau, miegojau kaip princesė ant žirnio – vis kažkas buvo negerai. Bet anksti kilęs nesigailėsi, sako liaudies išmintis. 6 val. ryto išsiviriau nemėgstamos juodos arbatos, prisistumiau fotelį prie lango per visą sieną ir iš 10 aukšto stebėjau kylančią saulę. Ach… gyvenimėli gyvenimėli, kada tu pablogėsi?

Kulniuoju link vienų iš vartų – Jaffa, kad patekti į senąjį miestą. O šilta, o gera, o saulė šviečia ir viskas apskritai taip teigiama. Sugalvoju šiek tiek išsukti iš kelio. Kylu liftu – durys atsiveria į Mamilla bulvarą su parduotuvėmis. Atsidarinėja parduotuvės ir kavinės – pakvimpa kava, visi aplink sveikinasi ir šypsosi, groja muzika – lydi visus skubančius į darbą. Taip gera, kad verkt norisi – aš ir norėčiau taip eiti į darbą.

 

Praeinu Jaffa vartus. Užsuku į turizmo informacinį centrą pasiimti detalesnio senamiesčio žemėlapio. Pastebiu skelbimą, kad 10.30 organizuojamas nemokamas turas po senamiestį. Turiu visą valandą – pasitampysiu aplink. Nepažiūrėjau į žemėlapį, ėjau kur akys veda. O atvedė (kaip vėliau paaiškejo) į musulmonų kvartaliuką. Hiiii… shaloooom, what is your name, where are you from – kaip įrašas skamba prie kiekvieno atsidariusio kiosko. Gal aš eisiu, kur daugiau žmonių…

Pirmą kartą gidai pešasi ne dėl to, kuris pasiūlys turistui geresnę kainą, o geresnę nemokamą eksursiją. Kelis kartus paklausiu, ar tikrai nemokamas turas, nes visą gyvenimą buvo kalama, kad niekas nieko nemokamai neduoda. Buvau patikinta, kad TIKRAI. O šventas naivume! Jau antroj stotelėj, lyg tarp kitko, “paverkė” apie gidų sunkią dalį ir patvirtino, kad turas nemokamas, BET jei jums gidas patiks galėsit susimokėt, jei ne, tai ne. Žydeliai…

Nerealiai skamba pati idėja, kad miestas buvo “išskaptuotas kalne”, o keičiantis amžiams – griaunant, statant, lyginant ir vėl statant išiko tik vienas reikalavimas, kad viskas būtų statoma tik iš akmens.

Pradėjome nuo armėnų kvartalo. Gidas pakankamai išsamiai pasakojo, net gi šiek tiek nuobodžiai, bet galbūt tik man taip pasirodė, nes didelės religijos ir istorijos spragos visoj šitoj – užkariavo, nugriovė, perėmė, perstatė pagardinant skaičių ir metų prieskoniais mišrainėj išlindo ir neleido susikaupti. Slampinėt ir tyrinėt kampelius savarankiškai darosi įdomiau ir bijau, kad pamesiu savo grupę… Beje, o žinojot, kad kiekvienas save gerbiantis armėnas gyvenime turi bent vieną kartą apsilankyti Jeruzalej, o armenų kunigo galvos apdangalas yra Altajaus kalno (-ų) formos?

Judame žydų kvartalu. Be datų kratinio sužinau, kaip atskirti senus pastatus nuo naujų, kodėl žydų kvartale daugiau atvirų archeologinių kasinėjimų. O jų daugiau dėl to, kad atseit dedant pamatus reikėjo kasti žemę ir buvo atrandami vis nauji seni sluoksniai ir juos norėta išsaugoti. Klausiu, ar tai reiškia, kad kiti kvartalai gali būti pastatyti ant senųjų miestų po žeme? “Žinoma”,- net nesumirksi gidas. Leidžiamės laiptais ir atsiveria švenčiausios visoje Jeruzalėje vietos vaizdas – Raudų siena (Vakarinė siena).

Gidas duoda 10 minučių “apsižiūrėti, pasifotografuoti”. Kaip vėliau sužinojau iš vieno armėnų prekeivio, pirmadienis geriausia savaitės diena lankyti Raudų sieną, nes vyksta Bar Mitzvahs, kai berniukas, sulaukęs 13 metų, “įšventinamas į vyrus” ir turi lygias teises su suaugusiais. Vyrai meldžiasi, o moterys, persisvėrę per sieną žiūri į vyrus (mat moterys meldžiasi atskirai). Šiandien jos sukasi aplink su pintinėmis saldainių, kuriuos  per tvorą mėto į savo baltai išpuoštus berniukus, fotografuoja juos. Aplink gan daug triukšmo, nes ateinanti prie sienos šeima dainuoja, džiaugiasi ir kelia nemažai triukšmo.

 

Aš irgi viską ir už visus surašau į ilgą traktatą, susuku į semkę – priglaudžiu savo delną prie sienos, užsimerkiu (nes taip daro visi, juokauju, dar paburbu ir aš), įgrūdu į tą vakuumą sienoj geriausius linkėjimus.

 

Pažiūriu į laikrodį – praėjo pusė valandos; žinoma, kad manęs niekas nelauks, juk traukinys… besimeldžiančių nelaukia. Bet kažkaip neskauda dėl to.

Prisijungia bendrakelevis, tai jau galima sukti ir į musulmonų kvartalą. Sužinom, kad į Šventyklos kalno kompleksą niekas mūsų neįleis, nes šiandien prasidėjo didelė šventė pas musulmonus – Eid-al-Adha Mubarak – viena svarbiausių islamo švenčių, paminėti Abrahamo pasiryžimą paaukoti savo sūnų Ismaelį kaip paklusnumą Dievui. Taip mums buvo kelias užkirstas ir bandant praeiti Lion’s (liūto) vartus – “tik musulmonams”,- griežtas karininkas. Bandau šypsotis kvaila šypsena a la “atleiskit kvailiems turistams, mes nieko nežinom ir nesuprantam”.

Prieinam Herodo vartus, atrodo, niekas nestabdo, apsauginis šneka mobiliu, bet jau bijom eiti – laukiam, kol pabaigs šnekėt. Sako galit eiti, tik neikit į kiemelius – pas mus šiandien šventė.

Neriam atgal, pereinam via Dolorosa (“Kryžiaus kelią”), uždedam ranką, kur Kristus manoma suklupdamas prisilaikė (aišku, nutaisome ypač linksmą veido išraišką!)

…paskutinius kantrybės lašus derantis paliekam pas musulmonus turguj.

Viešbučio Labanaktukas pasibeldė į duris palinkėti labos nakties. Ramių blusų ir Jums!

Antro įspūdžio nebūna

Šiandieninis įrašas nebus ilgas (žinau, kai kurie nusivils) – visa diena kely. Ir vėl gi, reportažas bus daugiau pateikiamas vizualiai ir dėl pastarosios priežasties, ir dėl… skurdaus žodyno :} Galutinis tikslas – Jeruzalė.

Pakeliui stojam Bet Shaan (Scytopolis) arba Bet She’an arba … istoriškai svarbus miestas dėl savo geografinės padėties  – Jordano upės ir Jezreel slėnio sankirta. Žodiai “gražu”, “nuostabu” praranda savo reikšmę. Ėjau ir galvojau, jei jau tais laikais žmonių suvokimas apie grožį – simetriją, tikslumą, praktiškumą ir detales toks buvo, tai ar neturėtumėm būdami homo sapiens tobulėti? Kaip reikėjo (nusi)tobulėti, kad gyventumėme 5 aukštų “chruščiovkėse”?

Tiesiausias kelias į Jeruzalę – per Palestiną. Žmonės šnekėjo – galima važiuoti per Palestiną / negalima, reikia palikti automobilį prie sienos… Galima. 2 keliai – ilgesnis aplink Palestiną ir… 90 – palei Jordanijos sieną per Palestiną. Pažiūrėjome žemėlapyje, kad vaizdas turėtų būti įspūdingesnis važiuojant palei sieną, be to atstumas ~ 120 km vietoj ~350 km, ir sprendimas buvo priimtas. AVIS konsultantė pasakojo, kad galima važiuoti per Palestiną 90 – uoju, tik nestoti kitokia spalva pažymėtose žemėlapio vietose. Atsiveriantys vaizdai gniaužia kvapą… ir nosį – pravažiavome be incidentų beveik… gal tik vienam taške (pažymėtame nuostabia KITOKIA spalva) virptelėjo širdelė, kur kaimas, esantis vienoje kelio pusėje, kovojo su kita kelio puse ant mūsų kelio. Prieky važiavęs džipas su vietiniais susigestikuliavo rankų judesiais (mačiau tik per langą iškištą ranką) atseit “judam pirmyn”. Vietiniai (su akmenimis rankose) sužiuro į mus ir parodė “greičiau tik jūs pravažiuokit”. Nejauku… vis dar žvilgterėdavau per galinį veidrodėlį, ar neatsiveja kasnors.

Privažiuojame Jeruzalės prieigas – patikrinimo postai, ruošiam dokumentus. Prieš mus mašiną nusivaro į šoną, šalia poste pareigūnas piktai barasi. Nenusikaltę, bet vistiek nejauku. Sėdžiu atkišus pasus per langą ir šypsausi… o kas belieka? Pareigūnė pažiūrėjo į mane klausiamu žvilgsniu atseit, ko aš laukiu, nusišypsojo ir parodė, kad važiuokit. Atrodo, mūsų tai neliečia…

Jeruzalė – su savais štrichais, bet apžavi dar neįvažiavus į miestą. Žinau, kad man čia patiks, nes antro įspūdžio nebūna…

Galop po Galilėją

שבת-שלום (Šabat šalom)

Taip, šiandien čia šabas, nekantraujam, kokį prieskonį jis mums įneš į kelionę. Kavos gausim tik tirpios – iš maišelių ir pasidarysim patys, nes šiandien šabas ir kavos aparato jie nejungs, sulaukiam pirmos naujienos.

Išdegustuojam pusryčių stalą. Pusryčių stalas Izraely gerokai skiriasi nuo kitų šalių. Pasirinkimas tikrai nemenkas, o svarbiausia – viskas šviežia, daug daržovių ir šilta! Tik su sultimis ir kava jiems nesiseka. Ir vis dar įtartinai žiūriu į kelių rūšių silkes ir rūkytą skumbrę… pusryčiams.

Kadangi Akko vakar matėm tik naktį, nusprendėm šiandien miestelį apžiūrėti pro pravirą automobilio langą. Akko – vienas seniausių miestelių pasaulyje, bent jau taip teigia šaltiniai, datuojamas daugiau nei 2000 metų senumu. Kaip gerai, kad mes nelipom iš automobilio, nes būtūmėm užstrigę bent porai valandų – jaukus ir SUPER unikalus senasis miestas!

Per galinį veidrodėlį stebint tolstantį Akko, kuri laiką automobilyje įsiviešpatauja tyla. Supykom, kad reikia išvažiuoti. Tikslas  – Zefat.

Zefat, Safed, Tsfat, Cfat – kiek turim žemėlapių, pavadinimai visur skirtingi, o ant ženklų dar kitoks. O debesys virš mūsų kalno tokie juodi juodi kaip pardavėjo, pardavinėjančio ‘semkes’ gatvėj rankos!

Zefat (aš naudosiu šitą – lengviausia ištarti)  – svarbus religinis “taškas”. Nors miesto pavadinimo nerasite Biblijoje, jame yra Rabbi Shimon Bar-Yochai kapas, kuris II a. parašė Kabalą, senovinį judaizmo tekstų rinkinį. Aplankėm senąją miesto dalį ir kelias galerijas, kurių apstu menininkų kvartale, kuris yra tame pačiame senamiestyje. Senamiestis – mažos jaukios gatvelės, su nuostabiais vidiniais kiemeliais. Kadangi šiandien ypatinga diena, gatvės tuščios, arba praeina grupelė burbančių po nosim vietinių gyventojų. Vienos galerijos savininkas sakė – jiems truputį kū-kū (bet atrodo, kad vietiniai dėl tokių jo komentarų nepyksta, nes gal jam pačiam kū-kū???), o kitos galerijos savininkė (ji buvusi “v DruskininkAi, Nemunas turistyčiskoj baze”) papasakojo, kad galerininkai nelabai patenkinti visais šitais šabais, tiksliau, jų metu įvesta tvarka. Sako, ankščiau miestelis buvo daug gyvesnis ir daugiau turistų buvo, bet kai religinės bendruomenės miestelį perėmė į savas rankas – per šabą niekas nedirba… tik galerijos. Bevaikščiojant senamiesčio skersgatvių labirintais užklupo toks lietus, kad nebeliko nieko kito, kaip bėgti į mašiną, nes sako, jei dideli burbulai, tai ilgam…

Pasistiprinam prieš kelionę…

  

… ir judame vakariniu Galilėjos ežero (jūros) krantu, sustodami trumpam “svarbiose” stotelėse. Kadangi daug istoriškai pakomentuoti šių vietų negaliu – stotelės pateikiamos vizualiai :}

Ieškojome Capernaum sinagogos (griuvėsių), kur kaip tikima Jėzus mokydavo per šabą ir išgydė vieną apsėstą velnio, kitą – nuo karščiavimo, o pats Capernaum yra jo gimtasis miestas. Griūvėsių neradom, bet radom kažur visai šalia graikų ortodoksų bažnyčią, kuriai šiuo metu tie griuvėsiai priklauso. Nepamatyti negalėjom – iš už palmių pasimatė tokie… ružavi pyragaičiai.

uždegėm po kelias žvakutes  ir pajudėjom toliau…

Tabha. Čia stovi vadinama Žuvies Padauginimo bažnyčia (žinau, skamba keistai, bet Google gal geriau žino, ką?), kur, kaip manoma, buvo įvykdytas duonos ir žuvies padauginimo stebuklas. “Be jokio laimikio iš žūklės grįžusius žvejus ant kranto pasitiko alkanos žvejų šeimos. Tuo tarpu Jėzus, paėmęs penkis kepalus duonos ir dvi žuvis, sukalbėjęs maldą, padalino maistą susirinkusiai kone 5 tūkstančių žmonių miniai”, pasakoja Biblija. Galvojau, vanduo šventas… pasirodo, reikia pačiam šventam būti! Aš taip nežaidžiu…

Į Tiberiją nusprendėme nevažiuoti, nes tai būtų buvę tik varnelės užsidėjimas, bet užtat prie Tiberjos pagaliau atsiverė pilnas Galilėjos jūros (ežeru niekaip neapsiverčia liežuvis vadinti) panoraminis vaizdas, kurį buvo galima užfiksuoti. Vuola!

Nazaretas. Man lengvas šokas. Sunku buvo nenugarmėti žemyn spoksant į atsivėrusius vaizdus. Man visada atrodė, kad Nazaretas nedidelis miestas, o čia… nuoširdžiai pasakysiu, TOKIŲ panoramų dar neesu regėjus – miestas ir ant kalno, ir papėdėj – atrodo, kad didelė duobė išklota namukais – tai neaprėmiama akim – stovi, sukiesi ant savo ašies, o aplink… ech, mano sugebėjimų rašyti dienoraštinius sapaliojimus čia tikrai neužteks – geriau vieną kartą pamatyti, nei…

Aplankėm Apsireiškimo Švč. Marijai baziliką – čia yra Marijos grota, kurioje jai apsireiškė archangelas Gabrielius ir pranešė džiaugsmingą žinią. Keista matyti tą akmens (griuvėsių) namelį ir aplink jį pastatytą visą modernią baziliką. Vietoj foto – ištrauka iš mišių ištraukos.

Prisipirkom vaisių, vietinių saldumynų, riešutų – šiandien plyš žandai vakarieniaujant, bet tokia jau degustatoriaus dalia. Mums – skanaus, o jums – labanaktis!

Kad geriau miegotųsi – pamedituokite prieš miegą – susikaupti padės malda…

Aleiskit už besivartančius vaizdus – filmuojant vaizdas buvo kitoks! Daugiau taip nedarysiu, skauto žodis!

P.S. atrodo fortūna pradeda nu(-e)sišypsoti. Šios dienos nuostoliai – nerasta Capernaum sinagoga ir pamestas fotiko laidas (foto bus perkeltos tik namie…)